Ten visada nusidriekusios minios smalsuolių – kas kokį rūbelį nori įsigyti, kas neaiškios išvaizdos picą suvalgyti, o kas tiesiog laiką sudeginti ar šiaip porą ratų prasukti...
Tad leidžiamės į smulkaus verslo paieškas ir jo ieškome Kaune Laisvės alėjoje.
Sutikite – norint išsilaikyti ten, kur patalpų kainos didelės, o klientų srautas nėra gausus, reikia ne tik turėti gražiomis nuotraukomis papuoštą meniu, bet ir mokėti skaniai gaminti.
Eidami Laisvės alėja ir aptarinėdami vis besikeičiančias parduotuves nepastebime, kaip pasukame į Daukanto gatvę. Nežinau, ar tai katino uoslė, ar kokia nuojauta, bet paukščius aš iš toli pastebiu. Tad nenustembu ant vieno pastato sienos pamatęs užrašą „Višta puode“.
Smalsumas ar prisimintos rekomendacijos mus patraukia užeiti į vidų. Nors saulės neapšviesta kavinė atrodė niūrokai, vos užsukus vidun viskas pasikeitė visu 100 proc. O virš baro perskaityta „Mažojo princo“ interpretacija įnešė dar daugiau šiltų spalvų.
Pasirenkame staliuką prie lango, sulaukiame meniu ir pradedame jį studijuoti.
Dėmesį patraukia kiekvienam klientui išdėlioti padėkliukai. Juose smulkiai aprašyta kavinės įkūrimo istorija ir tai, iš kur į virtuvę atkeliauja produktai. Įdomi idėja, o svarbiausia – aš gavau atsakymą į mane kamavusį klausimą, kodėl „Višta puode“.
Aš pats negaliu pasidžiaugti prisiminimais iš vaikystės vasarų kaime, nes užaugau mieste, o ir seneliai buvo miesčionys. Tad nors įsivaizduoti galiu, kaip šios kavinės savininkai laksto kaime po pievas, džiaugiasi puode kunkuliuojančia višta ir jos kvapais.
Smagi vaikystė, pagalvoju. O dar smagiau, kad puode kunkuliuoja višta, o ne daržovės. Vadinasi, šeimininkai ne veganai, ir meniu rasiu mėsiškų patiekalų.
Peržvelgę, kas tądien siūloma, priimame sprendimą: draugė pasirenka patiekalus iš dienos pietų meniu, o aš nusprendžiu išbandyti ką nors „mandresnio“.
Draugės dėmesį patraukia į dienos meniu įtraukta moliūgų sriuba ir įdarytas vištienos maltinukas.
O aš renkuosi barštukus su džiovintais baravykais bei karbonadą su paprikos ledais ir žaliuoju padažu.
Nors ir kaip mane šaukiasi šaldytuve stiklainiuose sustatytos keptos stintos, atsisakiau jų, nes planuose – kelionė savaitgaliui į pajūrį. Tad tų skanėstų nusprendžiame paragauti ten.
Pirmieji, kaip ir priklauso pagal etiketą, ant stalo atkeliauja gėrimai. Gurkštelėjęs naminės giros suprantu, kodėl čia nėra baro, kuriame būtų išrikiuoti alkoholiniai gėrimai. Neturėjau su savimi alkoholio matuoklio, bet galiu drąsiai teigti, jog gira turėjo keletą laipsnių.
O draugę maloniai nustebina aviečių morsas. Tokio tiršto net aš negaminu. Pradedu gailėtis, kad mano vaikystės vasaros bėgo ne kaime, tad mano receptūros labiau miesčioniškos.
Sriubos primena iki skausmo pažįstamą frazę – naminis maistas. Dėl lėkštelių dydžio ar sriubų tirštumo kaime galėčiau pasiginčyti su idėjos autoriais, bet manau, jie nusprendė pasirūpinti klientais neužpildydami skrandžio skania sriuba, o palikdami vietos kitiems patiekalams.
Antrieji patiekalai galutinai mane nubloškia į kaimą pas močiutę. Draugė džiaugiasi savo pasirinkimu – vištienos maltinukas su padažu bei koše buvo ne tik skanūs, bet ir spalvingai patiekti.
Mano lėkštėje pūpso karbonadas, po savimi paslėpęs virtas ir apkeptas bulves su lupena, šalia daržovės bei ledų kubelis.
Pirmasis įspūdis toks: opapa – 9,50 euro už tradicinį lietuvišką karbonadą ženkliai daugoka. Bet šis įspūdis subliūkšta pradėjus valgyti. Nemoku apsakyti, bet tie paprikos ledai taip puikiai paskanina iki skausmo pažįstamą karbonado skonį, kad aš nejučiomis susitaikau su šio patiekalo kaina.
Mėgautis maistu leidžia ir puikiai deranti naminė gira.
Deserto šį kartą neužsisakome. Ne dėl to, kad jo nėra, o dėl to, kad norisi palikti kažką neatrasto kitam kartui.
Žinoma, aš nužvelgiu ir interjerą. Kiekvienai detalei skirta daug dėmesio bei meilės. Malonu, kai žmonės į verslą pasineria stačia galva, neskaičiuodami nei laiko, nei pinigų ir kuria mažą pasaką. Pasaką, į kurią įtraukiami ir klientai.
Tik baigdamas rašyti pastebiu, kad visai neskyriau dėmesio aptarnavimui. Gal dėl to, kad jis buvo be priekaištų, ir tiesą sakant, mes gavome daugiau nei tikėjomės.
Gal bendra visuma ir pavergia žmones: paprastumas, mielos interjero detalės, skaniai pagamintas maistas bei nuoširdus aptarnavimas.
Tad vertinu be jokių abejonių brūkštelėdamas riebų penketą.
Vertinimas:
interjeras – 10,
švara - 9,
aptarnavimas - 10,
maistas – 9.
Viso: 38 balų (vidurkis – 9,5 )
P.S. Galiu drąsiai teigti, kad smulkų verslą išstumti didiesiems rykliams, įsikūrusiems prekybos centruose, bus labai sunku, nes mažieji, tokie kaip šie, kad ir kokiam miesto gale nublokšti, turės savo klientūrą.
