Per Velykas margučius margina įvairios Europos tautos, bet dauguma jų, skirtingai nei mes ir slavai, nenaudoja jokių ornamentų, o tiesiog nudažo kuria nors viena spalva. Šiandien didžiausiame lietuviškame prekybos tinkle „Maxima“ galima rasti ne tik tradicinių vištų kiaušinių, bet ir putpelių bei egzotiškųjų Afrikos ir Australijos stručių kiaušinių („Maximose XXX“), kuriuos lietuviai irgi dažo ir margina įvairiausiais raštais.
Kaip aiškino fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas ir mokslo istorikas, profesorius Libertas Klimka, skutinėdami ar vašku piešdami ant margučių raštus mes kartojame archetipus, kurie ateina iš be galo senų laikų.
„Čia mūsų tautinės kultūros išskirtinumas“, – neabejojo profesorius.
Margučius margindavo ne tik per Velykas
Dabar mes margučius marginame tik per Velykas. O mūsų protėviai juos dažydavo ir per kitas šventes – Jurgines ir Sekmines. Kiekvienos šventės proga kiaušinius dažydavo vis kitokia spalva.
Velykiniai margučiai būdavo raudoni. Taip dažyti kiaušinius pradėta anksčiausiai.
„Raudona spalva – ypatinga. Tai – aukos spalva. Anksčiau, radus pirmą anties, žąsies ar gulbės kiaušinį, jo negalima būdavo suvalgyti. Jį reikėdavo paaukoti dievams tam, kad kitais metais ateitų ilgai lauktas pavasaris ir atskridę paukščiai gelbėtų žmonės iš bado“, – pasakojo L.Klimka.
Mūsų protėviai raudoną spalvą išgaudavo iš mergeliu vadinamo mineralo pasigaminę ochros dažų.
„Jeigu mergelį gerai iškaitini lauže, jis subyra į miltelius ir pasidaro ochros dažai, kurie ir suteikia raudoną spalvą. Archeologai tai žino, nes dažnai randa prie kapo padarytą simbolinį židinį, pribarstytą ochros dažų“, – kalbėjo etnologas.
Balandžio pabaigoje minimų Jurginių proga kiaušiniai būdavo dažomi svogūnų lukštais. Taip būdavo išgaunama rusva spalva, kuri primena tvartuose pavasario laukiančių gyvuliukų spalvą.
O per Sekmines margučius margindavo žaliai. Šią spalvą išgaudavo iš berželių pumpurėlių.
Žinoma, anot profesoriaus, žmonėms visada norėjosi, kad akį džiugintų visa spalvų paletė. Todėl margučiai dažyti įvairiomis spalvomis, išgautomis iš medžių žievės, žolynų. Bet viena spalva, priklausomai nuo šventės, visada vyraudavo.
Beje, norintiems be sintetinių dažų įdomiau numarginti margučius, L.Klimka patarė pabandyti juos pamirkyti skirtingose arbatose. Tik reikėtų margučius arbatoje palaikyti ilgokai, kad jie nusidažytų.
Prasmingas kiekvienas simbolis
Margučiai buvo ne tik dažomi, bet ant jų ir piešti vašku ar skutinėti įvairūs raštai, kuriais būdavo pasakojamos įvairios istorijos, perduodama informacija. Prasmingas būdavo kiekvienas simbolis.
„Lietuviai, margindami velykinį kiaušinį, dažniausiai pirmiausia padalija jį pusiau kokio nors ornamento juosta. Neretai ji susideda iš paukščio pėdelių“, – rašė L.Klimka savo knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelė“.
Kaip portalui lrytas.lt paaiškino profesorius, paukščio pėdelės būdavo tarsi deivės Paukštės adresas.
Skiriančią juostą piešdavo ir iš spinduliukų pusapskritimių.
„Spinduliukai simbolizuoja saulutę, patekančią ir nusileidžiančią. Jeigu spinduliukai nupiešti į viršų – vadinasi tai rytas, saulėtekis, žemyn nukreipti spinduliukai rodo, kad vakaras atėjo“, – paaiškino L.Klimka.
Būdavo vaizduojamas ir žaltys, simbolizuojantis pasaulio dalių jungtis, ar piešiamas kosmologinis saulės vežimo ornamentas, tarsi atspindintis žmonių vizijas, kodėl vasarą aukštai pakyla saulė.
Kodėl per Velykas marginamas kiaušinis?
Paklaustas, kodėl gi Velykų simboliu pasirinktas kiaušinis, L.Klimka sakė, kad pirmasis pavasarį rastas kiaušinis, kuris labai sustiprindavo žiemos nualintą žmogaus organizmą, būdavęs pirmasis pavasario džiaugsmas.
Be to, tikėta, kad viskas prasidėjo nuo kiaušinio. Apie tai byloja ir pasaulio atsiradimą aiškinanti sakmė.
Sakmėje pasakojama, kad kažkada nebuvo nieko, tik tyvuliavo vanduo be krašto, be kranto. Virš to vandens skraidė antis. Paskraidžiusi susisuko lizdą ir padėjo kiaušinį.
Tas kiaušinis, kada antis išskrido paieškoti sau lesalo, išriedėjo per skylę lizde, o beriedėdamas skilo pusiau.
Iš viso to pasidarė stebuklas: iš trynio išsiliejo žemė ir saulutei pašvietus viskas sužaliavo, iš baltymo ėmė ežerai tyvuoliuoti, iš jų į marias upeliais vanduo tekėti, o iš lukšto dangaus skliautas susiformavom, kuriame kiekvieną dieną pakyla saulė.
Velykų papročiai
O kokių gi papročių mūsų protėviai laikėsi per Velykas?
„Velykų vaišės, grįžus iš bažnyčios prasidėdavo nuo to, kad šeimos galva paimdavo margutį ir pasukdavo. Žiūrėdavo, į kurią pusę atsisuks smaigalys ir pandydavo nuspėti, kokie bus metai“, – kalbėjo L.Klimka.
Jei smaigalys atsisukdavo į pietus, tikėta, kad bus geri, sėkmingi metai, šilta vasara, jeigu į šiaurę – laukia žvarbi ir nemaloni vasara, jeigu į vakarus – vasara bus lietinga, o jeigu į rytus – vėjuota.
Per Velykas po Prisikėlimo Mišių eidami su procesija aplink bažnyčią mūsų protėviai žiūrėdavę ir iš kurios pusės vėjas pučia. Pagal tai spręsdavę, kokie bus metų laikai.
Beje, pirmąją Velykų dieną, anot profesoriaus, visada būdavo mušamas margučio smaigalys, o antrąją – drūtgalys.
Į žuvį nebenorėdavo pažiūrėti
Paklaustas, ką gi dar, be margučių, mūsų protėviai dėdavę ant Velykų stalo, L.Klimka paminėjo mįslę: „Septynios mylios sauso tilto, o gale rožė žydi“.
Tai reiškia, kad septynias savaites žmonės laikėsi griežto pasninko. Tad nenuostabu, kad jie būdavo labai pasiilgę mėsiškų patiekalų. Geras Velykų stalas visada būdavo nukrautas mėsos patiekalais.
Su pasninku sieta žuvis buvo jau gerokai pabodusi. Todėl vaikai Didžiosios savaitės trečiadienį aplink bažnyčią tempdavo iš lentelės išpjovę kažką panašaus į žuvį ir čaižydavo tai rykštėmis, taip varydami pasninką. Didįjį Ketvirtadienį taip pasninką varydavo apeidami du kartus aplink bažnyčią, o Didįjį Penktadienį – tris.
Kaime tradiciškai būdavo kepami ir ant stalo dedami velykiniai pyragai. O štai Velykų boba vadinamas pyragas, L.Klimkos nuomone, greičiausiai, kaip ir nemažai kitokių papročių, paplito per dvarus.
„Antrąją Velykų dieną baudžiauninkai eidavo pas poną ir nuplaudavo jam rankas. Šitas paprotys kilęs iš to, kad Poncijus Pilotas nusiplovė rankas. Tada ponas jiems atsilygindavo, pavaišindavęs tuo, ką turi ant savo stalo“, – pasakojo L.Klimka.
Taigi Velykos buvo ir tebėra ypatinga šventė ir dauguma mūsų šiomis dienomis to nė nenujausdami kartojame tuos pačius ritualus, kuriuos dar prieš tūkstančius metų atlikdavo mūsų protėviai.
