Duona, kurią kepa šis medikas, tinka įvairiomis progomis, greitai nesužiedėja, ilgai būna šviežia.
Kvapi, lengva, kepama iš kvietinių arba ruginių miltų, paskaninta saulėgrąžomis, kmynais, sėmenimis – kaskart duona būna vis kitokio skonio, todėl niekada neatsibosta.
Ypač jei ant riekelės užtepama šiek tiek sviesto arba valgant ją užgeriama šviežiu pienu.
Nacionalinio vėžio instituto gydytojas R.Mickevičius tikina, kad nieko nėra lengviau kaip išsikepti duonos.
Ją kepa bent kelis kartus per savaitę ir taip elgiasi pastaruosius kelis dešimtmečius.
Gydytojas prisimena net dieną, kai pirmą kartą tapo duonkepiu. Tai atsitiko, kai viešėdamas Vokietijoje vilnietis įsigijo duonos kepimo aparatą ir parsivežė į Lietuvą. Nuo to laiko jis nebeperka duonos parduotuvėje, o kepa pats.
„Duona laikoma gera, jei suvalgius nesinori atsirūgti, nebūna virškinimo sutrikimų“, – aiškino gydytojas R.Mickevičius.
Daug kas, sužinojęs apie tokį mediko pomėgį, teiraujasi, kaip jam pavyksta rasti laiko. Pasirodo, duonos kepimas – viena švariausių maisto gaminimo procedūrų, nes nereikia ilgai gaišti plaunant nešvarius indus. Tešlos maišymo aparatas taip pat palengvina šią užduotį.
„Tie, kurie moka tešlą kildinti ir gerai išminkyti, nevargsta tvarkydami virtuvę.
Nėra švaresnio daikto kaip tešla, nes ji gyva ir neprilimpa prie indų“, – prisipažino gydytojas.
Vikriais judesiais jis tarsi žaidžia su kildinama tešla – ją minko, tapšnoja, muša, mėto į stalą lyg sniego gniūžtes, susuka į specialų popierių ir netgi pasikalba su ja.
Tik tada formuoja būsimą kepalėlį, kuris elektriniame prietaise iškyla ir pasipuošia rusva pluta. Po 30–40 minučių duona jau būna iškepusi.
Jei nuvykęs pas gimines R.Mickevičius pamato, kad ant stalo pritrūko duonos, pasisiūlo jos iškepti.
Kepant duoną svarbu pasirinkti tinkamus miltus. Prekybos centrų lentynose jų būna įvairių – kai kam sunku iš pradžių susigaudyti.
Etiketėje gali būti nurodyti skaičiai, pavyzdžiui, 405, 550, 812, taip pat raidės – B, C arba D. Skaičius nurodo, kiek miltuose yra mineralinių medžiagų. Kuo jis didesnis, tuo miltuose daugiau mineralinių medžiagų ir miltai būna pilkesni.
Aukščiausios kokybės miltai yra balti ir žymimi skaičiumi, kuris būna ne didesnis nei 550.
Daugelis mano, kad kuo mažiau mineralinių medžiagų, tuo kokybiškesni miltai, bet žmogaus organizmui tai nėra gerai. Iš tokių miltų galima iškepti biskvitą, bet ne duoną.
Raidė ant miltų etiketės pasako, kiek juose yra glitimo. Dėl jo tešla būna vientisesnė, tampresnė. Kuo arčiau abėcėlės pradžios yra raidė, tuo ir glitimo miltuose daugiau.
Gydytojo R.Mickevičiaus dažnai klausia, ar kepa duoną su mielėmis. Jis negali suprasti tikrosios priežasties, kodėl žmonės nori duonos be mielių, tik su raugu.
Raugui skonį suteikia pieno rūgšties bakterijos, o kildina laukinės mielės, natūraliai augančios ant grūdų laukuose, iš kurių kartu su rugiais patenka į malūną ir būna sumaltos į miltus.
„Duonos raugas, kaip ir alaus mielės, yra biologinės kilmės“, – aiškino R.Mickevičius.
Duonos raugo jis turi savo namuose. Tačiau kildindamas juodą duoną su raugu jis sugaišta beveik šešias paras, o su mielėmis – parą.
Gydytojas nesižavi priedais, kurie gali suteikti duonai ypatingą skonį, pavyzdžiui, įbėrus razinų ar riešutų, tešla pasunkėja. Kiekvienas kepėjas žino, kad tokia tešla kur kas sunkiau iškyla, o iškepusi gali sudribti.
„Su priedais reikia elgtis labai atsargiai – kepėjas turi jausti, kiek ir ko galima dėti į duoną“, – įsitikinęs R.Mickevičius.
Baltą duoną jis paskanina saulėgrąžomis, sėmenimis, o juodą duoną – burnočių sėklomis, kmynais, fermentuotu skrudintu salyklu.
R.Mickevičiaus namuose dažnai tvyro duonos aromatas. Dalį tešlos jis pasideda, nes užėjus netikėtam svečiui gali vos per pusvalandį ant stalo padėti ką tik iškeptos duonos.
Seną kepimo aparatą gydytojas yra paveldėjęs iš motinos.
„Mūsų šeimai, o mes esame tik dviese, nereikia orkaitės, mes puikiai išsiverčiame su tokiu aparatu“, – pasakojo R.Mickevičiaus žmona Veronika.
Nemėgstančiai saldumynų moteriai duona atstoja net desertą.
Šeštadienio rytais moteris neskuba keltis iš lovos, bet ateiti į virtuvę ją suvilioja garuojančios duonos kvapas.
O vyras tikino nežinąs geresnio būdo išreikšti savo jausmus žmonai, kaip tik iškepti duonos.
Gydytojas R.Mickevičius yra įgudęs kepti ne tik duoną. Jis yra išbandęs įvairius spurgų, keksiukų, kanelių receptus.
Medikas garsėja ir sviestiniais sausainiais, kuriais vaišina bendradarbius. Tarp popieriaus lapų iškočiotos tešlos gydytojas nusineša ir į darbą, kur turi elektrinę sumuštinių keptuvę.
Ji taip pat tinka sviestiniams sausainiams.
Jeigu reikėtų dalyvauti duonos kepėjų konkurse, jis tikriausiai negrįžtų namo be laurų.
Duona pagal mediką
Reikės:
600 g kvietinių miltų,
9 g sausų arba 25 g šviežių mielių,
32 g cukraus,
9 g druskos,
50 g aliejaus arba margarino,
250–300 ml vandens, pašildyto iki 40 laipsnių temperatūros,
pagal skonį: saulėgrąžų, burnočių sėklų, sėmenų ar kmynų, fermentuoto skrudinto salyklo.
Išsijokite miltus bent tris kartus, kad jie būtų puresni. Tada sudėkite visus sausus produktus, įpilkite šilto vandens, aliejaus ir minkykite tešlą bent 10–15 minučių. Tai galima atlikti ir maišytuvu. Kai tešla nebelips prie rankų, užklokite ją audeklu, leiskite pailsėti, kad išbrinktų glitimas.
Kildinti reikia, kol tešlos tūris padvigubės. Tai gali trukti ne mažiau kaip pustrečios ar tris valandas, nes duona turi pakankamai susifermentuoti. Tešlos paviršių reikia nuolat drėkinti. Ruošiant duoną negalima skubėti. Kuo lėčiau tešla kildinama, tuo minkštesnė būna duona.
Antrą kartą kildinti reikia prieš pat kepimą, kai tešla sudedama į formą. Jei dalis tešlos nėra kepama, o paliekama kitam kartui, ją galima saugoti šaldytuve, pavyzdžiui, įjungus nulio laipsnių kameros temperatūrą.
