Na, tarkime, kad kaltė tenka antrajai priežasčiai ir tai laikinas sutrikimas.
Tačiau yra šalis, kurios pavadinimas mane tarytum pabudina ir reikalauja išbandyti kiekvieną naują vietą, atstovaujančią jos virtuvei.
Kalbu apie Gruziją. Tad vos aptikęs internete infomaciją apie Vilniuje atsidariusią „Chinkalnia“, neturėjau kitos išeities kaip tik sodinti žmoną į automobilį ir važiuoti į „Ogmios miestą“ jų išbandyti.
Atvykome apie 13 val. ir prisėdome prie laisvo staliuko be rezervacijos žymės (visi kiti buvo arba užimti, arba rezervuoti). Pasirodo, kad nepaistant to, jog ši vieta veikia vos kelias savaites, populiarumu tikrai nesiskundžia – klientų srautas nesumažėjo visos mūsų viešnagės metu. Turbūt Gruzija vilioja ne tik mus?
Prie mūsų gana greitai priėjo mergina, pasisveikino, padėjo meniu ir pasišalino.
Apsidairę supratome, kad esame visai kitokioje vietoje nei anksčiau mūsų aplankyta gruzinų virtuvės užeiga Lazdynuose.
(„Ančių medžioklės“ apžvalgą apie Lazdynuose esančius „Chinaklių namus“ rasite paspaudę šią nuorodą: „Gruzinų virtuvės perlas slėpėsi ten, kur mažiausiai tikėjomės“)
Viskas tvarkinga ir skoninga (gal net kiek per daug europietiška). Tačiau keletas atributų rodo, kad tai gruzinų restoranas, tad ėmėme vartyti meniu ir ieškoti, ko čia paragavus.
Meniu kaip meniu, bet mus nustebino vienas dalykas – jokio ėrienos ar avienos pasirinkimo. Kodėl? Mes net paklausėme dėl mėsos chinkaliuose, nes labai tikėjomės, kad toji neįvardinta mėsa bus bent maišyta su aviena (dabar ten maišyta jautiena ir kiauliena). Deja, avienos ten nerasite.
Ir čia pirmas patarimas dar naujai vietai – norite, kad pas jus užsukčiau dar kartą? Duokite man ĖRIUKĄ!!! Gal dėl to ir meniu kainos pasirodė gana draugiškos (o gal ta priežastis paaiškės kiek vėliau, ragaujant patiekalus), bet aš jums sumokėsiu. Tikrai sumokėsiu, tik duokite ėriuką...
Taigi, užsisakėme porą chinkalių su mėsa ir žalumynais bei vieną su sūriu (0,89 EUR už 1 vnt.), „Phali“ iš baklažanų (3,90 EUR), megrelišką chačapurį (4,50 EUR už mažesnį t.y. 300 g), keptų pievagrybių (4,00 EUR) ir „Odžachuri“ – apketos kiaulienos sprandinės su saldžiąja paprika, apkeptais svogūnais ir bulvėmis, kalendromis bei česnakiniu padažu (5,90 EUR).
Beje, vietoje pievagrybių norėjome paragauti „Čašušuli“, bet virtuvė jo tądien neturėjo. Kadangi meniu nėra labai platus, turiu dar vieną patarimą – jei kažkurio patiekalo virtuvė pagaminti negali, informuokite apie tai iš karto, nelaukite tikėdamiesi, kad mes kažko nenorėsim. Ačiū.
Kaip jau minėjau – mūsų apsilankymo metu ši vieta dirbo pilnu tempu, ir nežinau, ar todėl, kad nebuvo laiko terliotis, ar patirties trūkumas, bet man nelabai patiko, kai vienu metu ant stalo buvo atnešti beveik visi patiekalai (išskyrus „Odžachuri“). Įsivaizduokite – 6 lėkštės, ir turi kažkaip valgyti nenuversdamas jų nuo stalo.
Na, mes profai, ir sugebėjome išlaviruoti.
Pradėkime nuo chačapurio – valgomas, bet malonumo man pritrūko. Tiesiog kažkaip labai jau plona jo tešla buvo, o ir sūrio nepadauginta.
Chačapuris man asocijuojasi su tystančiu sūriu ir puria tešla, o čia valgėme tiesiog paplotėlį su sūriu. Biužetinis variantas, tai yra, skanu, bet nežinau, ar kitą kartą jo norėsiu.
„Phali“ iš baklažanų (su riešutų pasta) jau buvo visai kito lygio. Abu jį labai greitai „išragavome“ ir likome pamaloninti puikiu jo skoniu bei konsistencija – baklažanai nebuvo sumalti į vientisą masę, o tai leido pajausti jų ir kitų ingredientų atskirus skonius.
Chinkaliai nebuvo kažkas tokio, ir, manau, Lazdynuose įsikūrusiai užeigai negali prilygti, bet man patiko. Nors avienos juose ir nebuvo, prieskoniai ir kalendros leido pajausti dalelę Gruzijos egzotikos, o tos egzotikos pojūtis burnoje išsilaikė dar keletą minučių (po viešnagės Lazdynuose skonis lieka pusdieniui).
Tiesa, mes kiek pasigedome sultinio – jo buvo mažokai, o tešla gal kiek per stora. Iš vienos pusės - dėl to buvo kiek patogiau juos valgyti, iš kitos – mažai sultinio ir daugiau tešlos (paprastos išvados).
Žmona savo „pagrindiniu“ patiekalu – keptais pievagrybiais su sūriu - liko patenkinta. Be to, toks lengvas patiekalas padėjo jai nesprogti po mūsų nekuklių pietų.
Visgi aš primygtinai bandžiau ją įtikinti, kad trūksta egzotikos, o ir patį patiekalą reikėtų pervadinti į „Sūrio užkandį su pievagrybių poskoniu“, nes ten buvo tiek sūrio, kad pievagrybių kartais ir nejausdavau (va kur mūsų chačapurio sūris dingo).
Praėjo koks pusvalandis nuo to laiko, kai mes sugebėjome ištuštinti visas lėkštes, ir ant mūsų stalo atkeliavo paskutinis patiekalas - „Odžachuri“. Mergina, aišku, atsiprašė už ilgą laukimą. Bet kodėl nebuvo galima nešti viską lėčiau ir leisti mums tiesiog mėgautis?
Net nežinau, nuo ko pradėti aprašinėjant „Odžachuri“. Pradėkime nuo produkto, kuris sudarė 90 proc. viso patiekalo – tai keptos bulvės. Jos buvo nepaprastai skanios ir nuostabiai apskrudusios bei persigėrusios česnaku, tik gal kiek sūrokos.
Daržovės – svogūnai, paprikos ir žalumynai – sudarė 5,5 proc. patiekalo – ir vėl nepaprastai skanu! Jų derinys su nuostabiai apskrudusiomis bulvytėmis ir česnakiniu padažu buvo kažkas tokio, dėl ko norisi pasakyti: „WOW!“ Tokio skanus vegetariško patiekalo jau senai neteko ragauti, ir nežinau kada vėl teks.
Ir aš net nejuokauju sakydamas, kad visai nepasigedau tų likusių 4,5 proc. arba 8-10 mažyčių kiaulienos sprandinės gabalėlių savo maiste. Beje, pažaiskime žaidimą – raskite šioje patiekalo nuotraukoje mėsos. Tik neapsigaukite, bulvės – ne mėsa.
Iš kitos pusės, kai pagalvoji, gal kiek ir nesmagu, kad tai buvo pagrindinis patieklas, kurio aprašymo pradžioje aiškiai parašyta: „kiaulienos sprandinė“. Bet tada pažiūri į 5,90 EUR kainą ir pats sau pasakai: „O ko tu tikėjaisi“?
O gal sutariam, kad kitą kartą jis kainuos 7 EUR, ir idėsite dar kelis gabaliukus mėsos? Arba kitas variantas – sumažinkite kainą ir visai išimkite mėsą? Tiesiog apsispręskite, ką gaminate. Bbet kažkodėl jaučiu, kad jo dar kartą užsisakyčiau bet kuriuo atveju.
Kaip vertinu šią vietą?
Suprantu, kad kai kurios mano mintys atrodo gana ironiškos, ir „Chinkalniai“ dar yra kur patobulėti, bet mums patiko kainos (gaila, kad dėl to nukenčia kiti dalykai) ir maloni atmosfera. Patiko daugelis skonių ir karštiems patiekalams naudoti moliniai indai.
Dar reikėtų sutvarkyti aptarnavimą, kad patiekalai nebūtų atnešami padrikai ir kad nereikėtų ieškoti padavėjos norint susimokėti. Apsvarstykite meniu ir mėsos porcijas – ir nustebsite, bet už gerą produktą žmonės jums tikrai mokės daugiau.
Nežinau ar šio restorano savininkai turi patirties maitinimo versle, bet padirbėję galite būti visai neblogi, tad sėkmės!
Vertinimas: 7 iš 10
Kaina: 21,47 EUR už pietus trims
