Prieš metus visiems rekomendavau šią kavinę. Šįkart joje laukė siurprizas

Jau kartą apie Kretingalėje įsikūrusią kavinę „Kukudra“ rašiau, bet niekas man neuždraus parašyti dar kartą, juolab, kad turiu ką parašyti. Praėjusį kartą išgyriau, šį kartą... 

 Cibulynė.<br> Nuotr. iš „Riebus katinas“.
 Cibulynė.<br> Nuotr. iš „Riebus katinas“.
 „Bičiulių“ kepsnys.<br> Nuotr. iš „Riebus katinas“.
 „Bičiulių“ kepsnys.<br> Nuotr. iš „Riebus katinas“.
 „Kukudra“ Kretingalėje.<br> Nuotr. iš „Riebus katinas“.
 „Kukudra“ Kretingalėje.<br> Nuotr. iš „Riebus katinas“.
 Vištienos kepsnys.<br> Nuotr. iš „Riebus katinas“.
 Vištienos kepsnys.<br> Nuotr. iš „Riebus katinas“.
Daugiau nuotraukų (4)

Riebus katinas

Jun 1, 2018, 6:15 PM, atnaujinta Jan 5, 2019, 3:24 PM

Dirbantiems žmonėms pasitaiko taip, kad pirmąkart pavalgyti tenka vėlai vakare ir ne namuose, o pakeliui užsukus į kokią kavinę. Tad kai esi labai alkanas, eksperimentuoti nesinori, važiuoji ten, kur jau išbandyta. 

Kai atvyksti į kavinę pirmadienį ir dar po 20:00, tikėtina, kad sulauksi didesnio virėjų atsidavimo gaminamam maistui, negu atvykęs per šeštadienio pietus, kai sausakimšoje kavinėje nerasi ne tik laisvo staliuko, bet ir musė neras kur nutūpti. 

Prisėdame tuštokoje terasoje, oras pasakiškai šiltas, niekuo nepanašus į lietuviškus pavasarius. 

Pasirenkame po kepsnį, aš dar užsimanau cibulynės, o kad viskas geriau virškintųsi, dar ir naminės giros.

Nežinau, kodėl, bet „Kukudroje“ man ryškiai nesiseka su cibulyne. Praėjusį kartą, kiek pamenu, silkės gabaliukai buvo sukepę, o šįkart pasitaikė įsimylėjusi virėja. Kad ir koks alkanas buvau, visos sriubos suvalgyti negalėjau – druska susimušė į gumulą gerklėje ir, užrakinusi lūpas, nebeįsileido šaukšto į svečius. 

Išsakiau savo pretenziją padavėjai, iš kurios sužinojau naują virėjų pasiteisinimo būdą. Geras, siūlau užsirašyti ir kitiems įsimylėjėliams. Pasirodo – kuo ilgiau stovi pagaminta cibulynė, tuo labiau ji įsisūrėja. 

Jei tai tiesa, tai prieinu išvados, kad ši sriuba buvo pagaminta per Kalėdas, nes tokiam sūrumui susidaryti reiktų gero pusmečio... Žinoma, aš juokauju, tiktai manau, kad virtuvėje tikintiems tokiais pezalais reiktų tą sriubą dažniau ragauti, kad klientai nereikštų pretenzijų ir jiems nereiktų sekti pasakų. Atsisakiau galimybės pakeisti ją kita – šiai dienai sriubos man pakako. 

Karštų laukėme ilgiau, nei galėjau tikėtis žvelgdamas į pustuštę terasą. O kai jų sulaukėme, aš negalėjau pasakyti dažnai kartojamos frazės: laukti buvo verta. 

Pradėkime nuo kiaulienos kepsnio. Panašų mėsos, sūrio, majonezo, pomidorų ir svogūnų sloksniuotį buvau valgęs Kauno vienoje iš Urmo bazės kavinukių-valgyklėlių. Tik jo kaina buvo 3 eurai, o šis dvigubai brangesnis. Mėsa storiu neprilygo ant jos užtepto majonezo storiui, kuris buvo neužkeptas, o užviręs. Nežinau, kokią mėsos išeigą šiam kepsniui deklaruoja šeimininkai, bet aš bandau spėti, kad tas gabaliukas buvo apie 100 g, nes jo storis buvo kokie 5 mm. Pasakiau pakankamai apie mėsą. 

Apie bulves nespėliosiu, bet žvelgiant tiek į mano lėkštėje apkeptas virtas, tiek į Katinienės, galiu drąsiai teigti, kad šios bulvės gruzdintuve buvo žudomos ne vieną kartą...

Na ir šalia bulvių – kopūstukų krūvelė. Ar tai viskas, ką išspaudė virėjos fantazija? 

Antras patiekalas buvo vištiena, įdaryta razinomis ir sūriu. Vištiena sultinga, bet va razinos arba kepant pabėgo, arba dedant tik vieną pavyko įsprausti. 

Apie kepsnius jau nieko nebesakiau padavėjai, nes mačiau, kad aptarnaujantis personalas pervargęs ir nebesulaukia, kada ši diena pasibaigs. Kad ir toks pavyzdys: padavėjas nuo mūsų stalo nunešė tik įrankių stovą, o tuščios sriubos lėkštės, stovinčios šalia, net nepamatė.

Nesvarbu, kad tai ne jo stalas ir kad jam tereikėjo tik stovelio įrankiams – reikia žvelgti plačiau. Na, bet tai galime nurašyti pavasariui: vienam vyrukui, dirbančiam tarp tiek merginų, sunku būt visą dėmesį sutelkus tik į darbą.

Tad trumpai tiek. Šis vizitas nuliūdino. Važiuodami namo diskutavome apie tai. Aš, kaip ir visada, bandžiau rasti pateisinimų. Gal kolektyvas dirbo ir savaitgalį, o kadangi savaitgalį buvo puikus oras, tikėtina, kad kolektyvas gerokai pavargo. Bet tada, mielieji, pamainoms reikėtų keistis pirmadienį. 

O gal tai buvo pirmoji pamainos diena, ir žmonės dar nespėjo įsijausti į darbus? Bet ar tai klientui turi rūpėti? 

Puikiai žinau, kad „Kukudros“ virtuvė gali daug daugiau nei parodė tądien mūsų valgyti patiekalai, tad tikiuosi į kritiką bus sureaguota protingai – padarytos kokios tai išvados.

Arba galima apkaltinti Riebų katiną, kad tądien jis buvo be nuotaikos ar apie maistą supratimo neturi.

Nesakau, kad aš čia daugiau nebeatvažiuosiu. Žinoma, kad užsuksiu, bet nenorėčiau, kad toks siurprizas lauktų ir kitą kartą.

Riebus katinas

Ką apie tai mano „Kukudros“ direktorė Daiva Gudžiūnienė? Štai jos atsakymas kritikui:  „Mums įdomios visos klientų nuomonės, tad į šią taip pat įsiklausėme kaip į dar vieną nuomonę iš šalies. Į kai ką atkreipsime dėmesį. O kai kurias kritikos strėles galima paaiškinti mūsų kavinės koncepcija.

Pavyzdžiui, buvo sukritikuotos bulvės. Mes patys auginame bulves nedaudodami nei chemikalų, nei trąšų. Galbūt jų išvaizda ir nėra tobula, jos neatrodo taip patraukliai, kaip šaldytos bulvytės, bet mūsų koncepcija – kad žmonės gautų šviežią natūralų maistą – mėsą, bulves, šviežias vietines daržoves. Ir kiek įmanoma stengiamės, kad būtų sveika. 

Galima labai gražiai patiekti maistą, bet tai nebūtinai bus sveika. Suprantu, kad užkliūva bulvių vaizdas, tuo labiau dabar, pavasarį, bet nieko negaliu pakeisti. Aišku, bulvės iš Ispanijos ar Egipto gražiau atrodytų, bet tai neatitiktų mūsų koncepcijos ir kažin, ar būtų sveikiau. 

Verta paaiškinti ir apie „Bičiulių“ kepsnį. Jis mūsų valgiaraštyje paliktas kaip sovietmečio virtuvės reliktas. Sudarinėdama valgiaraštį aš siekiu, kad jame būtų istorinės virtuvės – tad turime ir tokių patiekalų, kuriuos gamino dar mano seneliai, ir tokių, kurie buvo populiarūs sovietmečiu. Būtent toks ir yra šis kepsnys. Aš jį mielai išbraukčiau iš valgiaraščio, bet žmonėms jis labai patinka. 

Mūsų šefai tikrai pajėgūs sukurti naujus patiekalus, tačiau neįmanoma iš valgiaraščio išbraukti, pavyzdžiui, karbonado su grybų padažu, nors jį rasime kas antroje kavinėje. Nes žmonės dėl jo ateina. Mielai norėčiau, kad patiekaluose būtų mažiau majonezo, bet žmonėms tai patinka. O juk klientas – mūsų karalius. 

Užkliuvo ir kopūstai prie šio kepsnio. Išradingumo mums tikrai užtenka – galėtume pakeisti kopūstus smidrais, artišokais ar kitomis egzotinėmis daržovėmis, bet mūsų klientai to nenori. Be to, vietinės daržovės juk daug vertingesnės.

Mūsų kavinei jau beveik 20 metų, mes stengiamės dėl ištikimų klientų, norisi, kad jie ateitų ir, ačiū Dievui,  ateina.

Dėl cibulynės sutinku – ji tikrai stovėdama įsisūrėja. Taip, virtuvės darbuotojų reikalas – ragauti. Bet tądien nė vienas klientas nesiskundė. O kas yra sūru, ir nesūru? Kiekvienam tai individualu. 

Ir ačiū už pastabas dėl barmeno – apie tai kalbamės su kolektyvu ir taisome klaidas“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.