Pirma, kas krito į akis – kavinės vidaus ir lauko interjeras gerokai skyrėsi. Viduje dvelkė dvariška prabanga, o lauko terasa greičiau priminė dvaro patarnautojų stalus. Bet dėl vasariškų orų klientai mieliau rinkosi pasisėdėjimą lauke nei viduje. Prie daugumos prisijungėme ir mes.
Meniu toks, koks ir priklauso vaišingam gaspadoriui – toks dosniai didelis pasirinkimas, kad besirinkdamas galutinai „susiveli“, ir galiausiai prašai padavėjos pagalbos padėti pasirinkti karštus patiekalus.
Žvelgiant į sriubos pasiūlymus nustebino kaimiškos burokynės kaina – visi 5 eurai. Jei sažiningai – knisdamasis savo prisiminimų lobynuose panašios kainos už barščius neprisiminiau.
Atėjusi priimti užsakymo padavėja bandė įtikinti, kad porcijos didelės, ir tokių barščių visiškai pakanka vienam sočiai pavalgyti. Tai manęs nelabai įtikino, tad sau užsisakiau tuos barščius, karčemos firminį patiekalą „Trys alkani vilkai“ ir dar desertui bulvinį blyną su mėsa.
Katinienė buvo kiek kuklesnė – užsisakė tik sterką su voveraitėmis ir desertui – sūrio tortuko gabaliuką.
Virš galvos noko vynuogės, šalia kniaukė katinas, žodžiu pilna puokštė, kad pasinerčiau į prisiminimus apie vaikystės viešnages kaime pas senelius.
Dar stipriau į tuos prisiminimus mane nubloškė ant stalo atnešta kaimiška burokynė. Tik močiutė, atnešusi tokį „bliūdalį“, dar padėdavo ir lėkščių visiems sriubai įsipilti, o čia visas šis džiaugsmas atiteko man vienam.
Dar labiau nustebau pamerkęs į ją šaukštą. Ant dugno radau nemažą karkutę, kuri buvo deklaruojama ir meniu. O šalia patiekta bulvė su superiniu kastiniu privertė mane pasinerti į burokienės puotą.
Kad ir kaip stengiausi įveikti šį puodą sriubos (teatleidžia man karčemos savininkai, bet tokio tūrio indų vadinti lėkštėmis aš negaliu...), man tai nepavyko net ir padedant Katinienei. Bandymas ją sudoroti pasibaigė kažkur ties indo viduriu. Bet karka, bulvelė ir kastinys buvo sušveisti.
Jau sėdėjau ir svajojau apie pokaituką ant laisvo suolelio po vynuogių kekėmis, kai ant stalo atkeliavo antrieji patiekalai, ir jie man metė antrą iššūkį. Nežinau, kaip tie trys alkani vilkai, minimi patiekalo pavadinime, bet jau po sriubos aš buvau sotus visai kitai savaitei... Bet negalėdamas „pasišiukšlinti“ prieš vietinį katiną, kuris nuo mūsų nepasitraukė nė minutei, kibau į įrankius ir pradėjau antrą degustaciją.
Smagu buvo stebėti ir Katinienę, kurios nebylus žvilgsnis į jai patiektą sterką bandė skelbti kapituliaciją dar nepradėjus valgyti. Aš net neabejojau, kad net ir patyrusi Robinzono Kruzo dalią ji vargiai būtų šį patiekalą suvalgiusi visą. Manau, nesuklysiu teigdamas, kad tokiam iššūkiui reikia ruoštis ir treniruoti skrandį ne vieną mėnesį...
Bet mus džiugino ne tik didelės porcijos, bet ir tai, jog maistas buvo skanus. Taip, riebaliukų stoka patiekalai nesiskundė, bet kaip be jų karčemoje ar pas močiutę kaime? Jie privalomi, kitaip kokie prisiminimai apie kaimišką vaišingumą?
Dorodamas tris alkanus vilkus aš prisiminiau virtuvėje manęs turbūt jau laukiantį bulvinį blyną su mėsa. Padavėjai paklausus, ar jį patiekti, ar visgi supakuoti išsinešti, drąsiai atsakiau, kad šį išbandymą maistu iškentėsiu iki galo. Tad po kelių minučių akis aš jau buvau įsmeigęs į ant stalo pūpsantį blyną.
Prie didelių porcijų mes jau buvome apsipratę po pirmų patiekalų, tad blynas savo dydžiu jau nebegąsdino. Liko tik sugalvoti, kaip jį suvalgyti. Bet geras skonis šį užsiėmimą palengvino.
Džiugino ir tai, kad ir desertas paliko gerą įspūdį Katinienei. Aišku, ir aš jo paragavau, o kaip kitaip aš jį vertint galėčiau.
Žinote kaip pasijutau tiek daug suvalgęs? Kaip tas pasakų vilkas, kuris suvalgė ir Raudonkepuraitę, ir jos senelę, ir tris paršiukus, ir desertui septynis ožiukus...
Vertinimas:
Interjeras – 8,
Švara – 8,
Aptarnavimas – 8,
Maistas – 9.
Iš viso: 33 balas (vidurkis – 8,25). Tad penketukas užeigai „Sotus vilkas“.
Mano maža rekomendacija savininkams, mat noriu užbėgti jų norui prisitaikyti prie mados: neskubėkite su grilio patiekalais. Arba, jei juos jau įtraukėte į meniu, nepaverskite jų dominuojančiais. Nes jūs esate įdomus su tais patiekalais, kurie primena senus laikus. Kam jie asocijuojasi su viešnage kaime, kam pirmus apsilankymus restorane prieš daug metų... Nes bandyti eiti koja kojon su šiuolaikine mada ir konkuruoti su miestuose atsirandančiais grilio barais jums būtų pražūtinga.
Visų pirma – jūsų klientai skiriasi nuo miesto, jiems artimesnė dabartinė karčemos tipo virtuvė, o antra – nukonkuruoti grilio barus jau labai sunku, jie per daug gerai tą virtuvę įvaldę... Tad kol virsite tokias sočias sriubas, kol alkani vilkai netilps į skrandį, kol dideli bulviniai blynai džiugins akį, pas jus bus klientų ne tik iš aplinkinių gyvenviečių – atvažiuos iš didmiesčių.
