Atsakomybė ir įsipareigojimai
Dauguma Lietuvoje parduodamų obuolių pažymėti nacionalinės kokybės ženklu „Kokybė“. Tai reiškia, kad jie užauginti pagal griežtesnius (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 3D-524 „Dėl Nacionalinės žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos“) nei nurodo Europos Sąjungos ir nacionaliniai teisės aktai saugos, gyvūnų ir augalų sveikatos, gyvūnų gerovės ar aplinkosaugos reikalavimus. Paprastai kalbant, tai reiškia aukštesnę nei importuotų ar įprastai užaugintų obuolių kokybę.
„Dvylika didžiausių Lietuvos sodų, priklausančių mūsų asociacijai, išaugina apie 60 proc. visos produkcijos. Prieš kelerius metus įsijungėme į kokybiško lietuviškos produkcijos auginimo programą. Tai – didžiulė atsakomybė ir nemaži įsipareigojimai. Obuolių auginimo procesas išsiskiria natūralumu bei aplinkos tausojimo aspektais, nes vaismedžių augintojai ribotai naudoja chemikalus, nenaudoja kenksmingų aplinkai ir toksiškų augalų apsaugos priemonių. Tarkim, tą pačią veikliąją medžiagą, tą patį pesticidą per sezoną mums leidžiama naudoti ne daugiau kaip du kartus, nors kiti augintojai gali ir keturis, ir penkis. Taip pat yra net pusantro karto ilgesnis laikas nuo vaismedžių purškimo iki obuolių skynimo. Ir galiausiai mūsų išauginti obuoliai neapdorojami ir nemirkomi tirpaluose, apsaugančiuose produkciją saugyklose nuo puvimo, pelėsio ir grybelio“, – pasakoja Lietuvos verslinių sodų asociacijos direktorius Darius Kviklys.
Auginti pirkėją
Pasak D. Kviklio, apskritai auginant obuolius reikia nemažų ir laiko, ir finansinių investicijų. Tačiau norint užauginti nacionalinės kokybės produktą, pastangų reikia dar daugiau.
„Ūkininkai, auginantys vaismedžius, labai daug investuoja, kad išaugintų nacionalinės kokybės produktą. Deja, pardavimuose tai visiškai neatsispindi. Lietuviška sveikesnė produkcija sunkiau kelią skinasi į prekybos centrų lentynas, nes mažiau chemiškai apdoroti vaisiai linkę greičiau gesti, prarasti prekinę išvaizdą. Tačiau tokie mūsų kokybės įsipareigojimai, o nesilaikydami reikalavimų, prarastume sertifikatus, – tvirtina asociacijos „Vaisiai ir uogos“ vadovas. – Bet ir pirkėjai dar neskiria užtektinai dėmesio kokybei, sudėčiai, maistinei vertei, todėl dažniausias vertinimo kriterijus būna kaina, todėl ir renkasi pigesnį produktą. Augindami kokybę norime auginti savo pirkėją, kuris vertintų tikrumą bei natūralumą ir drąsiai negalvodamas rinktųsi ženklu „Kokybė“ pažymėtus produktus“.
Rekomenduoja vietinį produktą
D. Kviklys teigia, kad laikantis itin griežtų auginimo reikalavimų, obuoliuose nebelieka cheminių medžiagų likučių, todėl vien dėlto verta rinktis lietuvišką produktą. Beje, būtent dėl tų pačių dalykų atvežtinio ir vietinio obuolio tos pačios veislės savybės gali skirtis. Tad kaip išsirinkti skaniausią obuolį?
„Tiesiog ieškoti produkcijos su ženklu „Kokybė“, – šypsosi asociacijos direktorius. – Mitybos specialistai rekomenduoja rinktis vietinę sezoninę produkciją, nes ją geriau pasisavina organizmas, kuris per daugybę metų genetiškai prisitaikė prie vietoje išaugintų produktų. Lietuvoje populiariausia obuolių veislė yra „Auksis“. Vartotojų jie mėgstami dėl to, kad yra itin aromatingi, sultingi, o žievelė – vidutinio storumo. Geriausia juos valgyti šviežius, tačiau gana populiarios ir sultys. Tarp lietuvių antra pagal populiarumą obuolių veislė yra „Ligol“, kurios obuoliai – vidutinio stambumo arba labai stambūs, gana kieti ir traškūs, saldžiarūgščio skonio. Pas mus taip pat gana mėgstami labai sultingi ir traškūs obuoliai „Rubin“. Žinoma, tai – tik maža dalis Lietuvoje išauginamų veislių, tad tikrai kiekvienas gali išsirinkti pagal savo skonį, tačiau nereikėtų pamiršti ir kokybės“.
Priminsime, kad, be šviežių vaisių, uogų ir daržovių bei jų perdirbtų produktų, nacionalinės kokybės ženklu „Kokybė“ sertifikuojami dedeklių vištų kiaušiniai; bičių produktai ir jų mišiniai; grūdai, jų perdirbti produktai, duona, pyragai bei miltinės konditerijos kepiniai; kombinuotieji pašarai; mėsa, paukštiena, pienas ir jų gaminiai bei cukrinės konditerijos ir šokolado gaminiai.
