Dar vienas būdas tai pajusti – nuvykti į kokią populiaresnę miesto valgyklą per pačius pietus. Apie antrą variantą bei patirtus įspūdžius ir bus ši apžvalga.
Į valgyklą „Kauno švara“ įmonėje nuvykau pietums tik įsibėgėjant, apie 11:30.
Čia jau stovėjo nemenka eilutė žmonių, kurių mintys sukosi apie vieną: pavalgyti per 20 minučių ir vėl kristi prie darbų. Matant, kaip sparčiai judėjo eilė, buvo galima spėti, kad yra didelė tikimybė, jog šis noras išsipildys.
Kelios lėkštutės su silke ir viena su tešloje apkepta žuvimi nesugundė, tad tuščias mano padėklas nuslydo tolyn. Ir čia aš patekau į tikrą sūkurį. Nelabai supratau, kas skubėjo labiau: ar klientai, ar virėjos, klausiančios ką jiems idėti. Bet buvo juokinga, kai vyras užsisakė žuvį o jau kokį garnyrą prie jos dėti, virėja klausė manęs.
Visas šis judančių, slenkančių ir vis pilnėjančių padėklų vajus mane nubloškė į sovietinius laikus, mano vaikystę, kai aš, dar su besikalančia barzdele, stovėjau panašioje eilėje ir mintyse kartojau, ką norėsiu užsakyti. Nes sulaukęs virėjos dėmesio negalėjau sau leisti prabangos svarstyti. Būčiau sulaukęs pasipiktinimo bangos iš virtuvės. Nesakau, kad mane būtų užmėtę samčiais, bet būtų užmušę žvilgsniu, o tuomet jau imčiau viską, ką virėja idėtų savo nuožiūra.
Keista, bet šį kartą aš negalėjau apsispręsti, ką valgysiu. Nežinau, gal ankstyvas senatvinis marazmas man taip susuko protą, kad aš išlemenau nežinąs, ką valgyti – žuvies ar mėsos patiekalą.
Skubiai apsispręsti privertė iš paskos savo padėklus stumiantys vyrukai, kartu stūmę ir mano padėklą. Supratau, kad laikas apmąstymams baigėsi, ir skambučiui draugui ar salės pagalbai aš jau nebeturiu laiko. Tad čiupau kepsnį, šalia jo paprašiau grikių bei grybų padažo, ryžių pomidorinės sriubos, desertui – cepelino ir, žinoma, kompoto. Na, kaip be kompoto.
Nors ir įsitaisiau prie kampinio stalelio, mano patiekalų fotosesija susilaukė ne vieno smalsuolio dėmesio. Matyt čia tokios „apeigos“ retos.
O dabar pereikime prie maisto.
Arčiau savęs prisitraukiu sriubą. Vertinti bei ieškoti poskonių, produktų suderinamumo privalau atsižvelgdamas į sriubos kainą. Tad visą laiką viskuo nepatenkintus turiu nuraminti, radau aš čia ne tik ryžių, bet ir pomidorų. Mano nuostabai sriuba buvo net pakankamai tiršta, turint galvoje, kad tai nebūdinga valgykloms. Tad sriuba atpirko visus lūkesčius, kokius tik gali sukelti jos kaina – 0,90 euro.
Antras mano dėmesio susilaukė karbonadas. Jis kaina nusileido tik lydekos kepsniui – jis kainavo 3,10 euro. Kepsnys buvo būtent toks, kokius moka pagaminti tik valgyklų virėjos. Suprantu, kad iš tiek mėsos, kiek jam skiriama, didesnio ir nepagaminsi, nes viską nulemia kaina. Tad mirkydamas atpjautą mėsos gabaliuką į grybų padažą jam pretenzijų ar kokių priekaištų neturėjau. Taip, grybų buvo, padažas gal kiek skystokas, bet tuo jis ir „šarmingas“, nes atspindi tą valgyklų dvasią, kurios nei laikas, nei darbuotojai nepakeis...
Garnyrui pateiktos daržovės buvo šviežios, galiu drąsiai teigti kad jos buvo pjaustytos tą pačią dieną. O tai, kaip ir faktas, kad buvo likusios tik kelios lėkštės užkandžių, tik patvirtina: čia stengiamasi maisto kitai dienai nepasilikti.
Ir pabaigai „desertas“ – cepelinas. Tegu neleis sumeluoti ir pateikta jo perpjauto versija: jame buvo mėsos, ji buvo skani ir be kremzlių. O tai, prisimenant jo kainą – 1,30 euro, buvo mažai tikėtina. Tad mirkydamas „desertą“ į spirgučius aš mėgavausi savo nauju atradimu Kaune.
Nors man dar neteko atrasti geros picerijos, valgyklomis nusivilti neteko.
Gerdamas kompotą aš jau dėliojau mintyse vertinimą. Žinoma, ši valgykla į geriausių restoranų 30-tuką nepretenduoja ir nepretenduos. Jos, kaip ir kitų valgyklų, tikslas yra pamaitinti žmones, o ne juos šokiruoti maisto gaminimo ypatumais ir patiekalų kainomis.
Už visą šią mažą puotą sumokėjau 5,70 euro. Jei kas nors man pasiūlytų panašų kiekį maisto pasigaminti namie pačiam ir sutaupyti eurą ar keletą centų, atsisakyčiau šio viliojančio pasiūlymo. O kam, jei dar yra valgyklų, kurios pasirūpina, kad tokie, kaip aš, kartkartėmis pasinertų ne tik į prisiminimus, bet dar ir gerai prikimštų pilvą.
Tad kavinukei 5 nagučiai. Jūs to verti. Kad jūsų maistas skanus, patvirtino ir nešvarių indų staliukas, ant kurio puikavosi tuščios lėkštės...
