Taip dažniausiai reaguoja smaližiai, pamatę panevėžietės Rasos Mikšionienės sukurtus desertus. O paragavę neslepia nuostabos: iš ko jie pagaminti?
Dar labiau nustemba sužinoję, kad tortuose ar desertuose nėra miltų, cukraus, pieno, kiaušinių, vien tik augalinės kilmės produktai – vaisiai, uogos, riešutai, net grikiai. Ir šie tortai ne tik nekepti – nė vienas produktas neapdorotas karščiu.
Ir svarbiausia – Rasa yra sukūrusi šimtus desertų, ir nė karto nepagamino tokio pat! Nepakartojo nei skonio, nei puošybos.
„Aš kiekvieną kartą dėkoju žmonėms, kurie manim pasitiki. Nė vienas iki paskutinės akimirkos nežino, kaip atrodys tortas. Turiu visišką laisvę improvizuoti, o užsakovai labiau nori būti nustebinti, nei diktuoti“, – kalbėjo R. Mikšionienė, sveikatinimo instruktorė, mitybos ir treniruočių metodikų konsultantė, atradusi širdžiai mielą veiklą – desertų gaminimą. Kūrinių nuotraukomis ji dalijasi feisbuko puslapyje „RAW sparnai“.
– Kaip susidomėjote desertais? Ir kodėl tokiais neįprastais?
– Ko gero, viskas iš vaikystės. Buvau vyriausias vaikas šeimoje, laukiamas ir lepinamas, o saldumynai – paprasčiausias ir lengviausias kelias į vaiko širdį. Nuo mažens esu didelė smaližė, visada atrasdavau saldainius, kur jie bebūtų paslėpti.
Nuolat kaulydavau sesers, nes ji mokėdavo ilgai, pasimėgaudama valgyti, o mano gardumynai kažkaip keistai greitai baigdavosi, būdavo, net pagalvodavau: gal mano porcija mažesnė?
Kai mano racione atsirado daugiau augalinio maisto ir pamažu sužinojau, ką galima sukurti turint fantaziją, saldainius pakeitė sveiki ir natūralus saldėsiai. Išsisemti neįmanoma, nes tai tokia erdvė saviraiškai ir skonių ieškojimui, kad kartais nustebina net mane pačią.
– Kuo ypatingi jūsų desertai?
– Pirmiausia ypatingi tuo, kad kiekvienas būna nepakartojamas. Nejuokauju – antrą kartą pagaminti tokio paties nepavyktų.
Antra – jie ypatingi tuo, kad niekada nebus papuošti taip pat – kas kartą tortas ar desertas vis kitoks, skirtas konkrečiai šventei ar žmogui. Kartais jie slepiasi po plona tarsi veliūro skraiste, o jeigu reikia prabangesnio – gali būti papuošti 24 karatų aukso dulkėmis.
Trečia – tai desertai, kurie gaminami visiškai nenaudojant karščio – jų nereikia kepti, nieko nereikia kaitinti. Jų ruošimas gali užtrukti ir gerą savaitę, nes gali būti taip, jog tuo metu neturėsiu prinokusių vaisių, o jiems reikia laiko sunokti. Taip pat reikia laiko, kad produktai išdžiūtų džiovyklėje, riešutai gerai išmirktų, jei naudosiu grikius – kad sudygtų. Taip pat laiko atima iš anksto pasiruošti atskiras detales. Kiekvieną desertą darau kaip pirmą kartą – sudedu maksimumą kūrybingumo, kad galiausiai pagaminčiau tai, ką valgyčiau aš pati.
Ketvirta – gamindama saldumynus nenaudoju cukraus, pieno produktų, miltų, kiaušinių.
Penkta – kiekvieną ingredientą paėmę atskirai, galėtume juo mėgautis, prieš tai visiškai papildomai neapdorojus: tai riešutai, vaisiai, uogos, medus, datulės, grikiai, bazilikai, gysločio luobelės, sėklos, saldžųjų ceratonijų milteliai, liofilizuotos uogos.
Desertus gaminu jau gal ketvirti metai – per šį laiką įgyvendinau daug nuostabių idėjų, išbandžiau daugybę technikų.
– Kur ir kaip mokėtės gaminti šiuos skanėstus?
– Šio meno niekur nesimokiau. Tiksliau, nesimokiau iš konditerių profesionalų, tačiau esu nuolatiniame mokymosi procese, ir kuo toliau, tuo man pačiai įdomiau. Nėra ribos, kada viską žinai – priešingai, kartais supranti, kad nieko nežinai. Netgi sąmoningai neseku ir nestebiu kitų meistrų darbų.
Nėra taip, kad turėčiau kažkam kažką įrodyti, su kažkuo lenktyniauti, pakartoti kitų rezultatą – man reikia tik taip, kaip man norisi. Ir koks skirtumas, kas ką apie tai pagalvos – vis tiek kažką pagalvos. Man svarbiausia – norėti, o kai nori, imi ir darai. Svarbiausia sau sąlyga – kad kurdama ir gamindama būčiau visiškai rami ir geros nuotaikos.
– Kokias reakcijas žmonėms sukelia jūsų desertai? Kodėl nemėgstate iš anksto pristatyti, iš ko jie pagaminti?
– Reakcija prasideda nuo to, ką pamato akys: bendras vaizdas, spalvos, gyvos gėlės, atskiros detalės. O tada jau atsiranda nuostaba ir vertinimai: „Šedevras“, „Meno kūrinys“, „Gaila valgyti“, netgi klausimas: „Ar tai iš viso valgoma“?
Buvo laikas, kada atiduodamą tortuką ar nunešus jį į šventę, paaiškindavau, iš ko jis, ko jame nėra – tai dariau, ko gero, sąmoningai norėdama pasipuikuoti, kad mano desertai pranašesni už kitus. Tačiau šiandien taip nedarau, nes tai nei geresnis, nei blogesnis, jis tiesiog yra toks, ir tiek. Tai vienas variantas iš daugelio galimų, kuriam negalima klijuoti jokios etiketės, turintis savų privalumų ir savų minusų.
Teigiama savybė ta, jog tokio deserto pakanka labai nedaug, kad pasimėgautum, be to, tai nėra tuščios kalorijos, desertas turi ir maistinės vertės. O neigiama pusė ta, jog jie labai greitai susivalgo, ištirpsta nuo šventės stalo.
Kartą nuostabiai žavi moteris atėjo su prašymu pagaminti tortuką dukrai, netoleruojančiai glitimo. Nes kiti šventės dalyviai turės, kuo smaližiauti, o jai reikia specialaus gardėsio. Kai po šventės paklausiau, ar buvo skanu, paaiškėjo, kad užsakovė netgi nespėjo paragauti. Tas desertas, skirtas vienam žmogučiui, tapo visų.
Nebeakcentuoju ir netgi paprašau, kad kiti to nedarytų. Nes norisi natūralios reakcijos, kad žmonės rinktųsi impulsyviai, be jokių išankstinių nusistatymų. Desertas šventėje – tai, kas vienija įvairius, spalvingus, originalius, mažus bei brandžius, todėl ir norisi, kad jis juos visus jungtų, o ne skirtų, norisi, kad visi pajaustų širdimi ir skanautų tai, ką ji padiktuoja.
– Kaip gimsta desertų idėjos? Ar kurdama tortą specialiai kokiam nors žmogui kalbatės su juo, domitės, kas jam patinka? Ar gaminate vadovaudamasi intuicija?
– Mano diena prasideda anksti, vasarą keliuosi po penkių, tamsesniu metų laiku – apie šeštą, ir pirmiausia – rytiniu lengvu prasibėgimu. Mano gyvenime nėra automobilio, tad labai daug laiko būnu gryname ore, kur labai išsigrynina mintys, kvapai, pojūčiai. Kad turėčiau galutinį rezultatą, užtenka pamatyti gėlę, spalvą, uogą, dekoro detalę, išgirsti žodį, pajusti žmogaus nuotaiką – užkabinti gali bet kas.
Nesvarbu, kur esu – prie jūros, lėktuve, einu ilgesniu atstumu ar apžiūrinėju desertus kur nors ne Lietuvoje – idėja gali aplankyti staiga. Nėra tokios spalvos, kurios bijočiau, vengčiau, netgi priešingai – mėgstu ryškias. Ne dėl to, kad išsiskirčiau. Kokia nuotaika mano viduje, tai atsispindi ir išorėje. Todėl į kūrinius norisi sudėti kuo daugiau gyvybės ir spalvų, gyvų gėlių, ir taip jau kelinti metai.
Kartais idėja prasideda nuo gėlės žiedo, kuriuo papuošiu tortą. Arba nusipirkus naują modeliavimo formą knieti kuo greičiau ją išbandyti.
Man labai svarbu žinoti pagrindinius ingredientus, ko norisi žmogui, ką jis labiausia mėgsta arba priešingai – ko nemėgsta. Netgi, regis, tokia nekalta smulkmena, kaip mėta, kai kuriuos gali erzinti.
Aš kiekvieną kartą dėkoju žmonėms, kurie manim pasitiki. Nė vienas iki paskutinės akimirkos nežino, kaip atrodys galutinis rezultatas. Turiu visišką laisvę improvizuoti, o užsakovai labiau nori būti nustebinti, nei diktuoti.
Tiesa, esu atsisakiusi padaryti tortą tema „Angry bird“, nes tai – ne mano formatas.
– Užsiminėte, kad Panevėžyje žmonės ne taip noriai priima žaliavalgiškus desertus, kaip Vilniuje ar Klaipėdoje. Kaip manote, kodėl? Ar tikitės, kad ir panevėžiečiai juos anksčiau ar vėliau supras?
– Labai įdomi situacija, kurią aš pavadinčiau nuotykiu. Norėjau padovanoti kavinukėms keletą savo desertų degustacijai. Man parašius ir pasiūlius penkioms vietinėms kavinukėms, iš vienos gavau atsakymą, ir šiuo metu aš negaliu išpildyti jų sąlygos, iš antrosios atėjo atsakymas po savaitės, kai padėkojau už tylos atsakymą – parašė, kad jau turi kepėją konditerį. Trys likusios nesureagavo.
Įdomiausia tai, jog gavau keletą pasiūlymų iš vietų, apie kurias net negalvojau – iš Klaipėdos, Vilniaus, Kėdainių, Utenos, Kauno. Ir šiandien realiausia tikimybė, jog gruodį mano tortai keliaus į Vilnių.
O Panevėžyje dabar yra taip. Gal dar ne laikas, gal žmones tenkina tai, kas yra, gal tai, ką siūlau, per daug drąsu – bet iš esmės tai nei gerai, nei blogai. Tikiu, jog ateityje bus kitaip, nes ir dabar vis daugėja susidomėjusių, klausimų, domėjimosi. Bet dar ne tiek, kiek iš kitų regionų, netgi mažesnių už mano gimtąjį miestą.
Tegu viskas klostosi lengvai ir natūraliai. Kartais tereikia tiesiog pažiūrėti į įprastus dalykus kiek kitaip, be jokių nuostatų, kaip turi būti. Nes būna visaip, o kad tai pajustum, yra tik vienas kelias – būti atviram. Nėra standartų, vieno trafareto, vienos nuotaikos ar spalvos. Mumyse ir aplink mus tiek įvairių skonių su savitu atspalviu ir prieskonių – tegu jie kiekvieną ir vilioja, o mes pasirinkime širdimi.
