Bet šį kartą buvo visai kitaip: mes vizitą buvome suplanavę, tad nepralėkėm.
Pirma, kas krito į akis ir šokiravo – tai, jog ši vieta skelbiasi esanti šeimos restoranas, lyg ir interjeras tai patvirtina, bet tik ne klientai.
Šiaip žmonės kaip žmonės, bet jie čia pietauja su spec. rūbais. Nelabai skiriu pagal aprangą: elektrikai, santechnikai ar vidaus apdailos darbuotojai. Bet jie, vilkėdami purvinus rūbus, sėdi ne ant medinių suolų, kuriuos po to darbuotojos nuvalytų, o ant medžiaga aptrauktų baldų.
Darydamas pirmas nuotraukas galvojau, jog reikia pasistengti nufotografuoti taip, kad nesimatytų veidų. Bet geriau pagalvojus – kodėl turiu slėpti tuos, kurie negerbia manęs, ir kitų klientų? Jei žmogus taip apsileidęs, kad net eidamas pietų negali persirengti, tai gal tokį paprotinti turėtų maitinimo įstaiga, ar Riebaus katino nuotraukos? Kodėl aš turiu sėdėti ant baldų, ant kurių prieš tai sėdėjo šie murziai?
Kiek apsiraminęs pradedu vartyti meniu. Nuotaika sugadinta ne man vienam. Persimetame su Katiniene keliais pamąstymais apie galimus užsakytus šventinius vakarus, ateinančias šeimas su mažais vaikais. Ir tuos pačius baldus, ant kurių dieną sėdėjo statybininkai su savo spec. drabužiais, su kuriais greičiausiai jie ir miega. O vakare atsisėda ponios su šviesiomis suknelėmis ir dėdės su prabangiais kostiumais.
Nuramina tai, kad prie stalelio, prie kurio prisėdame, mums atėjus niekas nesėdėjo, bent mes to nematėme.
Katinienės norą keltis ir eiti lauk pavyksta pakeisti įkalbėjus paragauti bent vieną kepsnį. Aš užsisakau sriubos ir kepsnį, paprašau, kad paliktų meniu, gal papietavus atsiras noras ir deserto.
Apie ką galime kalbėtis laukiant maisto? Žinoma, apie prie gretimų stalelių sėdinčius... Te atleidžia tie, kurių nenufotografavau, nepavyks jums šįkart tapti žvaigždėmis, bet ateityje tokius apsileidėlius žadu viešinti ir kelti nuotraukas. Jei jau nesugebate nusikrapštyti nuo savęs darbinės aprangos, tai valgykite statybvietėje, tam jūsų apranga pritaikyta geriausiai.
Ilgai lieti pykčio neleido atnešta sriuba. Į mano repliką dėl tokio „dress kodo“ padavėja ramiai atsakė, jog tai čia normalu. Negi išvarysi žmones...
Supratau, kad kažką bandyti aiškinti apie higienos reikalavimus bergždžias reikalas, tad susikoncentravau į man atneštą sriubą.
Trinta baravykų sriuba su Serano kumpiu buvo patiekta kaip šeimos restoranėlyje: gausi sriubos porcija, nemažas kumpio kiekis žadėjo sočią pietų pradžią. Pirma, kas nuliūdino – tai sriubos sūrumas. Jau valgant vien sriubą druska užgožė grybus, tai paskaninus ją kumpiu man jau prasiveržė liūdesio ašarėlė. Sakykime taip: sriubos daug, druskos daug, bet va skonio – ne... Šiaip valgoma, bet nerekomenduojama.
Atneštus pagrindinius patiekalus jau valgėme ne statybininkų apsuptyje. Nesakau, kad esu prieš šią profesiją, esu prieš jų nepagarbą mums ir sėdėjimą maitinimo įstaigoje su purvinais rūbais. Paklausite, kodėl taip dažnai akcentuoju tą patį? Atsakau, toks teisingos nuomonės brukimas padės atvesti į protą bent kelis statybininkus, o gal net pačius šios maitinimo įstaigos savininkus.
Tad peršokame nuo statybų tiesiai prie antrų patiekalų. Na, kodėl jei kliurkos, tai viena po kitos? Sriuba persūdyta, gal įsimylėjus, gal grybų nenumirkė – nežinau. Bet žvelgiant į mums patiektus jautienos ir vištienos patiekalus su analogiškais garnyrais kyla tik vienas klausimas: ar virtuvėje dirbantys šio darbo nemyli ir jo taip nekenčia, kad dėdami garnyrą į lėkštes sugeba tik kopijuoti prieš tai ruoštą?
Bandome rasti, kas bent kiek pakeltų nuotaiką, tad ačiū šio restorano virtuvei –bent prajuokinote. Su Katiniene bandėme atrasti bent vieną skirtumą tarp patiekalų garnyrų. Dvi pomidorų skiltelės – yra. Kopūstų salotos – yra. Pekino – yra. Agurko pora riekelių – yra. Staiga Katinienė apsidžiaugia, randa skiltelę ridikėlio. Nenorėdamas pralaimėti, paknisu giliau, ir oplia – turiu ir aš 1 ridikėlio žiedelį. Tiesa, saulėgrąžų neskaičiavome.
O dabar rimtai: befstrogenas skanus, mėsa minkšta, svogūnai pakepti tiek, kiek reikia, neperkepti. Gal padažo daugoka, bet čia bent man taip pasirodė. Katinienei patiektos vištienos gabalėlį skanavau ir aš. Krūtinėlė puikiai iškepta, nesudžiovinta. Tai tiek tų linksmybių su pagrindiniais patiekalais.
Atėjusi padavėja prisiminė apie mano pažadą pamąstyti apie desertą. Į tai aš jai tik parodžiau į atėjusius naujus „klientus“. Tas buvo geriausias. Kelnės numargintos dažais, klijais... ir jis atėjo ne maisto išsinešti, o užsisakęs prisėdo prie gretimo stalelio. Gaila, kad neatėjo vienu metu su mumis. Tada nebūtų buvę nei šios apžvalgos, nei mano pastebėjimo apie apsileidusius statybininkus ir šeimininkus. Mes būtume tiesiog apsisukę ir išėję.
Tad nesiplėsdamas reziumuoju. Skiriu Jums silpną 2/5. Už maistą būtų buvę 3,5 balo, na gal įvertinant lauke šviečiančią saulutę būtumėt įkabinę ir silpną, paliegusį 4/5. Bet čia yra vienas didelis BET. Apie jį aš dabar parašysiu plačiau, kad suprastų net tie, kurie grįžę namo neiššokę iš darbinių rūbų, sukris prie televizoriaus, gurkšnos alų ir žiūrėdami televizoriuje šmėžuojančias Lietuvos žvaigždutes, postringaus, kaip jos neskoningai rengiasi.
Šeimos restoranėlio savininkai, manau jūs puikiai žinote savo patiekalų kainas. Tad jei aš atvažiavau pas jus ir pradėjau pietus nuo sriubos, kurios kaina 5,50 euro, tikiuosi, kad ir aplinka bus to verta, bei klientų aprangai bus taikomi kažkokie reikalavimai.
Turbūt tie murziai suneša nemažą dalį per dienos pietus surenkamų pinigų, bet gal būtų galima jiems išskirti kitą patalpą. Sumesti palečių, patiesti vienkartinių rankšluosčių, ir tada skanaus. Negalima tikėtis sutraukti visus klientus ir visiems įtikti. Laviravimas turi būti proto ribose. Niekada nebus taip, kad jūs organizuosite tokius dienos pietus, o vakare žvakių šviesoje žmonės pas jus švęs savo šventes. Nebus. Nes jūs tų baldų po kiekvieno tokio kliento nevalote. O ir noras matant tokią klientūrą pas jus sugrįžti nekyla...
Antra – maistas. Daug – ne visada yra gerai. Sriubos išties buvo daug, tik man būtų buvę daug maloniau valgyti pusę sriubos porcijos, bet jausti grybų skonį, o ne druskos.
Trečia – pakabinkite virtuvėje jaučio, vištos nuotraukas virėjams prieš akis. Vizualizacija padės suprasti, kad skirtingų mėsų patiekalai reikalauja ir atitinkamai kitokių garnyrų. Tas bulvių ir brokolių kubelis butų buvęs įdomus sprendimas, jei jį būtume radę vienoje lėkštėje, bet tik ne abiejuose. Tai kas kartojasi, darosi neįdomu.
Toliau – tas kopūstų salotų kalnas, jis išties per didelis vienai porcijai. Tiesa – daigai. Kas jums sakė, kad kuo daugiau daigų lėkštėje, tuo gražiau? Atvirkščiai – dėl didelio kiekio jų vaidmuo lėkštėje tik prastėja. Nedėkite jų saujomis, keli daigeliai – va, kur grožis.
Mano patarimas – apsispręskite, kas esate: šeimos restoranas ar valgykla-kavinė? Asmeniškai aš po tų vaizdų sugrįžti nebežadu, nebent sulauksiu kokių rekomendacijų iš man patikimų šaltinių. Tiesiog nebijokite pasakyti žmogui, kad jis atėjo į šeimos restoranėlį, o ne į statybinių medžiagų sandėlį. Protingi supras, apsisuks, kitą kartą grįš prieš pietus persirengę...
Tiesa, dar padirbėkite su aplinka. Pastatas pastatytas jau prieš kokius 10 metų, bet aplinka... Nesakau, kad kieme vasario mėnesį turi žydėti gėlės, bet bent praeitų metų žolės fragmentai turi dominuoti labiau, nei žvyras aplink pastatą... O gal toks fasadas ir nulemia tai, jog renkasi klientai su tokiais apdarais? Žiemą statybininkai, o pavasarį pasipils gal traktoristai, parkuos prie restorano savo tarktoriukus ir pasidabinę mėšlinais botais eis dienos pietų. Tad tokie liūdi vaizdiniai...
Vietinė bendruomenė supranta situaciją
Situaciją paprašėme pakomentuoti restoraną „Žaliasis slėnis“ valdančios UAB „Aukštas kiemas“ direktorės Živilės Kulvinskaitės.
– Ar sutinkate su restoranų kritiko nuomone?
– Su šia nuomone sutinkame tik iš dalies, mat ne viskas, kas kritiko aprašyta, atitinka realią situaciją. Kadangi mūsų restoranas yra užmiestyje, ir gyvenvietė „Žaliasis slėnis“ tebėra kūrimosi bei augimo stadijoje, natūralu, jog šiuo metu sulaukiame klientų, dirbančių statybos darbus ir kurių darbo grafiko specifika atima galimybę persirengti pietums.
Taip pat norėtųsi suformuluoti keletą svarbių pastabų dėl aplinkos. Pas mus šiuo metu vyksta pastato išorės ir vidaus remonto darbai. Kadangi rekonstruojamas stogas, saugumo sumetimais pastatas daugiau nei pusę metų buvo aptvertas. Būtent todėl aplink pastatą vietomis kurį laiką tenka matyti žvyro vaizdą, o ne žolės fragmentus. Žinia, sėjos darbai atliekami tam tikromis oro sąlygomis, tad galime nuraminti savo klientus: vasaros sezoną pasitiksime su gražiai sutvarkyta aplinka bei šlaitiniu gyvos žolės stogu.
– Ar darbininkiškai apsirengę lankytojai dažni svečiai jūsų restorane?
– Kaip jau buvo pastebėta, kadangi „Žaliajame slėnyje“ ir aplinkiniuose rajonuose šiuo metu intensyviai vyksta statybų darbai, pasitaiko, jog dienos pietų metu sulaukiame ir statybos darbus vykdančių žmonių su spec. rūbais.
Kadangi vietinė bendruomenė puikiai supranta situaciją bei svarbius poreikius, iki šiol negavome nusiskundimų dėl atėjusių pietauti klientų aprangos. Tiesa, ne visi darbininkai lieka pietauti restorane – daugelis perka maistą išsinešimui.
Jeigu atvyktumėte pas mus vakare, pamatytumėte kitokią situaciją. Esame įsitikinę, jog klientai vertina mūsų lankstumą, restorano funkcionalumą, pastangas priimti kompromisą bei gebėjimą prisitaikyti prie klientų aktualių poreikių, todėl nemanau, kad dienos metu tikslinga klasifikuoti klientus pagal jų vilkimą drabužį.
– Ką manote apie kritiką dėl patiekalų?
– Yra sakoma, kad skonis draugų neturi... Mano mėgstamiausia mūsų virėjų gaminama sriuba – trinta baravykų su Serano kumpiu. Ji išties labai populiari mūsų restorane. Iki šiol nebuvome sulaukę iš restorano lankytojų pastabų, jog ji pernelyg sūri. Mano nuomone, jos skonis subalansuotas. Turime žinių, jog Riebus katinas, valgydamas, jo pastebėjimu, „gausią porciją“ pernelyg sūrios sriubos, ją suvalgė iki paskutinio šaukšto. Dar daugiau – jeigu klientas, paragavęs sriubos, būtų užsiminęs restorano personalui, jog sriuba per sūri, mielai atneštume kitą dubenėlį, kurio turinys būtų mažiau sūrus.
Kalbant apie karštų patiekalų garnyrus, jie ruošiami virtuvės šefo nuožiūra. Riebaus katino komentaras būtų išsamesnis, jei paminėtų, kas būtent netiko prie vištienos ar kito jo skanauto karšto patiekalo: pomidorų skiltelės, kopūstų salotos ar agurko riekelės?
Šiaip garnyrų dubliavimas nėra įprasta mūsų restorano virtuvės praktika, tačiau įmanoma, kad toks atvejis gali pasitaikyti. Klientui pageidaujant (atsižvelgiant į sezoniškumą ir virtuvės galimybes), garnyrą galima pasirinkti pagal individualius poreikius.
