Antrus metus Olandijoje dirbanti Ieva svarsto tiesti kelius į tėvynę – ji norėtų grįžti gyventi į Lietuvą, nes pasiilgo savo šalies, jos gamtos, draugų ir šeimos. Iš Panevėžio kilusi I.Guraitė Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė kūrybinių industrijų studijas ir po to išvyko dirbti į Nyderlandų Karalystę.
Ieva – saldumynų mėgėja, tad švieži olandiški vafliai su sirupo pertepimu tapo jos mėgstamiausiu desertu prie kavos puodelio.
O sekmadienio pusryčiams ji renkasi mažus minkštus blynelius, apibarstytus milteliniu cukrumi ir patiekiamus su sviesto gabalėliu, kuris dailiai išsilydo nuo karščio.
Tačiau I.Guraitei labiau nei valgyti patinka fotografuoti ir olandiškus, ir lietuviškus skanėstus. Nors tai – statiška fotografija, Ieva virtuvėje mato dideles kūrybos perspektyvas, nes pati renkasi foną, įrankių išdėstymą, rekvizitą.
– Kuo olandiška virtuvė išskirtinė? Ar turi panašumų su lietuviška? – paklausiau pradedančiosios maisto fotografės I.Guraitės.
– Nacionaliniais Olandijos patiekalais yra laikoma žirnių sriuba ir „Matjes“ silkė, patiekiama su smulkintais svogūnais. Ji valgoma specialiu būdu: laikant už uodegos iškėlus į viršų, kandant iš apačios. Silkės valgomos kaip užkandis, jų dažniausiai galima įsigyti tiesiog gatvėse ar populiariose susibūrimo vietose įsikūrusiuose maisto kioskeliuose.
Man labai keistas pusryčių patiekalas pasirodė saldūs olandiški sumuštiniai – ant duonos riekės tepamas sviestas ir barstomi šokoladiniai pabarstukai – tokie, kokie Lietuvoje dažniausiai naudojami tortams, pyragams ir kitiems kepiniams puošti. Olandai šiuos sumuštinius tikrai mėgsta – valgo ir vaikai, ir suaugusieji.
Olandų virtuvė į lietuvišką man panaši tuo, kad joje nemažai riebaus maisto, užkandžių. Labai populiarus užkandis – olandiškos bulvytės, gruzdintos aliejuje. Nuo prancūziškų bulvyčių jos skiriasi tuo, kad yra pjaustomos storesniais šiaudeliais ir patiekiamos ne su pomidorų padažu, o su majonezu.
Mėgstami ir aliejuje kepti kroketai, kurių viduje gali būti mėsos, žuvies, įvairiausių daržovių. Labai mėgstamas ir sūris – olandai jo valgo kasdien.
Gyvenu Gaudoje – mieste, kuriame nuo pavasario iki vasaros pabaigos kiekvieną ketvirtadienį šurmuliuoja sūrių turgus, laikomasi senovinių papročių.
Didžiuliai apvalūs sūriai pristatomi arklių vežimuose, vyksta tradicinis derybų ritualas. Šis renginys pritraukia labai daug turistų – tai ne tik reginys akims, bet ir šventė skonio receptoriams, nes turguje ir sūrių parduotuvėse galima paragauti šimtų skirtingų skonių sūrių.
– Daugelis profesionalių fotografų atsisako fotografuoti patiekalus, nes tai sunki užduotis – trūksta veiksmo. Kaip tapote maisto fotografe?
– Dar nedrįstu savęs vadinti profesionalia maisto fotografe, praktikuotis šioje srityje pradėjau prieš pusmetį. Dabar man labai smagus etapas – stengiuosi pasisemti kuo daugiau žinių, viskas nauja, įdomu, jaučiu, kad šioje srityje galiu tobulėti kasdien, ir nepatiriu monotonijos.
Džiaugiuosi, kad radau sau patinkančią veiklą.
Pavyzdžiui, vestuvių fotografams fotografuoti maistą gali būti iššūkis, kaip ir maisto fotografams užfiksuoti geriausius vestuvių momentus, juk fotografija yra skirstoma į daugybę sričių.
Maisto fotografija daugiausia yra statiška, nėra daug judančių objektų, žmonių.
Man būtent tai ir patinka, kad pati esu atsakinga už visus objektus kadre, jų išdėstymą, tinkamų rekvizitų, fono, įrankių panaudojimą, spalvų gamą. Manau, kad šioje srityje labai daug kūrybinės laisvės.
– Fotografuojate restoranų, kavinių valgiaraščiams. Ar savininkai jus labai šokdina norėdami, kad maistas lėkštėse sužadintų apetitą ir priverstų klientą užsisakyti?
– Visai neseniai pradėjau fotografuoti restoranams ir praktikuotis produktų fotografijos srityje. Gal atsitiktinumas, tačiau visi užsakovai buvo malonūs žmonės, su jais buvo smagu dirbti.
Manau, kad šiais laikais šokdinimo neturėtų būti jokioje darbinėje kūrybos srityje, – klientai mato darbus internete, ir jei jiems patinka, susiranda mane, tuomet kimbame į darbus ir bandome įgyvendinti norus.
Manau, kad tikslingas kliento ir fotografo pokalbis apie vizijos įgyvendinimą padeda pasiekti gerų rezultatų ir pateisina lūkesčius dėl nuotraukų.
– Ne visada patiekalai, tokie kaip kruopų sriuba ar didžkukuliai, atrodo spalvingai. Tad kaip patraukti kliento akį? Kokių gudrybių tenka imtis?
– Gudrybių yra tikrai daug, ir maistas, kuris atrodo pilkas ar nuobodus realybėje, gali puikiai atrodyti nuotraukose.
Tinkamo fono, spalvų parinkimas, indai, įrankiai gali paryškinti patiekalus. Man labai patinka judesys nuotraukoje, bet kokiam objektui suteikiantis išskirtinio gyvumo, pavyzdžiui, barstomas miltelinis cukrus ar miltai, į taurę pilamas gėrimas.
Tačiau šviesa yra svarbiausia. Jei apšvietimas bus prastas, negelbės nei nuostabus patiekalas lėkštėje, nei dailus pagalbinis rekvizitas.
– Pati mėgstate gaminti? Kokius patiekalus dažniausiai gaminate namuose?
– Mėgstu gaminti, bet tai lemia nuotaika ir gaminu dažniausiai etapais. Galiu savaitę gyventi sumuštiniais ar pusgaminiais, po to ateina etapas, kai maistą ruošiu kasdien.
Būna egzotinių patiekalų etapai, naujų receptų bandymai arba kaip tik paprasto, naminio maisto periodai.
Esu visavalgė, bet manau, kad galėčiau gyventi be mėsos, nejaučiu didelio poreikio. Vaikystėje buvau išranki maistui, dabar valgau beveik viską, tik dar nepriprantu prie aštraus maisto.
Mano mėgstamiausios yra Italijos ir Ispanijos virtuvės, mėgstu miltinius patiekalus ir jūrų gėrybes. Būtų sunku gyventi be picos, kiaušinių ir mėgstamiausių uogų – agrastų.
Ruošti maistą man tikrai nėra pareiga, greičiau kas nors tarp būtinybės ir malonumo. Jei neturiu laiko, pasisotinu jogurtu, sumuštiniu ar užkandžiu iš parduotuvės. Jei yra laiko ir būnu geros nuotaikos, gaminu namie. Labai nemėgstu gaminti tik sau, tačiau tuo atveju renkuosi paprastus receptus.
Man labiau patinka vaišinti kitus, mėgstu kepti pyragus.
– Ar įamžindama patiekalus užsinorite pati valgyti? Ar jūsų neveikia gardus maisto kvapas?
– Turiu dvi taisykles, kurių laikausi, – nefotografuoti, kai būnu pikta ar pavargusi, ir nefotografuoti išalkusi. Gražiai patiektas patiekalas tikrai veikia regą ir uoslę, tada būna sunku susilaikyti neparagavus fotografuojamo maisto. (Juokiasi.)
Kiaušiniais įdaryti rudieji pievagrybiai (vadinamieji „Portabella“ grybai)
Reikės:
2 didelių „Portabella“ grybų,
2 kiaušinių,
2 skiltelių česnako,
80 g „Philadelphia“ sūrio,
saujelės tarkuoto kietojo sūrio,
juodųjų pipirų,
alyvuogių aliejaus,
petražolių.
Grybus nuplaukite, nuvalykite, nupjaukite kotelius, išvalykite kepurėlių vidų. Susmulkinkite petražoles, jas sumaišykite su keliais šaukštais alyvuogių aliejaus ir šiuo mišiniu aptepkite kepurėles iš abiejų pusių.
Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių, dėkite kepurėles ant grotelių apvaliąja puse į viršų ir kepkite 5 minutes, kad skysčio perteklius, esantis grybuose, išgaruotų. Išėmę grybus iš orkaitės apverskite apvaliąja dalimi žemyn.
Paruoškite sūrio įdarą: „Philadelphia“ sūrį sumaišykite su 2 trintomis česnako skiltelėmis, užberkite žiupsnelį juodųjų pipirų, įmaišykite saujelę smulkiai tarkuoto kietojo sūrio. Įdarą dėkite į grybų kepurėlių vidų.
Ant viršaus įmuškite po kiaušinį ir kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 10–15 minučių, kol iškeps kiaušiniai.
Patiekalą apibarstykite juodaisiais pipirais, puoškite petražolėmis ar kitais mėgstamais žalumynais. Patiekite su mėgstamiausiomis daržovėmis.
Migdolinis žaliųjų citrinų keksas
Reikės:
120 g miltų,
100 g migdolų miltų (galima naudoti pirktinius, bet galima ir smulkiai sumalti migdolus be odelių),
0,5 arbatinio šaukštelio migdolų ekstrakto,
0,5 arbatinio šaukštelio druskos,
arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,
2 didelių kiaušinių,
120 g sviesto,
5 šaukštų ką tik išspaustų žaliųjų citrinų sulčių,
tarkuotų žaliųjų citrinų žievelių,
6 šaukštų cukraus.
Glaistui reikės:
stiklinės miltelinio cukraus,
2 šaukštų žaliųjų citrinų sulčių,
šlakelio vandens.
Žaliąsias citrinas gerai nuplaukite, nutarkuokite žievelę. Į kitą indelį išspauskite sultis. Dubenyje sumaišykite persijotus miltus su migdolų miltais, žaliųjų citrinų žieveles, druską, kepimo miltelius ir atidėkite į šalį.
Ant ugnies ištirpinkite sviestą, palikite atvėsti. Sviestui atvėsus kitame dubenyje jį sumaišykite su plaktais kiaušiniais, žaliųjų citrinų sultimis ir migdolų ekstraktu. Lėtai sumaišykite sausus produktus su drėgnais iki vientisos masės. Supilkite ją į kekso formą ir kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 50 minučių. Mediniu pagaliuku patikrinkite, ar keksas iškepė.
Apipilkite keksą paruoštu glaistu, puoškite žaliųjų citrinų griežinėliais, smulkintais migdolais arba migdolų lakšteliais.
