Vilnietei keliautojai Afriką primena sorų ir avokadų salotos

Vieni žmonės, pabuvę Afrikoje, jai lieka abejingi, o vilnietė Gabrielė Štaraitė (43 m.) įsimylėjo šį žemyną iš pirmo karto. Ne kartą jame viešėjusi rašytoja namo dažniausiai parsiveža Afrikoje augančių avokadų ir mangų, taip pat įvairių valgių receptų.

Sorų ir avokadų salotos.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Sorų ir avokadų salotos.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
G.Štaraitės mėgstamiausia sritis – Afrika, plytinti už Sacharos dykumos.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
G.Štaraitės mėgstamiausia sritis – Afrika, plytinti už Sacharos dykumos.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Kavos gimtine vadinama Etiopija, iš kur kilo ir išskirtinės kavos gėrimo tradicijos. Manoma, kad iš Kafos regiono Etiopijoje šis gėrimas išplito po visą pasaulį.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Kavos gimtine vadinama Etiopija, iš kur kilo ir išskirtinės kavos gėrimo tradicijos. Manoma, kad iš Kafos regiono Etiopijoje šis gėrimas išplito po visą pasaulį.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Bobutis („bobotie“) – tradicinis Pietų Afrikos mėsos pyragas.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Bobutis („bobotie“) – tradicinis Pietų Afrikos mėsos pyragas.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Sep 12, 2019, 12:15 PM

Keliautoja, rašytoja, knygos „Apie Afrikos žmones ir žvėris“ autorė G.Štaraitė, vos pamačiusi žirafų šokį, išgirdusi hienos klyksmą naktyje, pajutusi dulkių skonį, užuodusi lietų savanoje, suprato, kad užsikrėtė nepagydoma Afrikos traukos liga.

Jai kelionė į šį žemyną yra tarsi sugrįžimas į vaikystę, kai nežinai, kas laukia už posūkio. Dykumos, atogrąžų miškai, aukšti kalnai, neregėti laukiniai gyvūnai – tai negali atsibosti, nes šiame žemyne net brūzgynai yra vis kitokie.

Tiesa, kartais tenka ir pakentėti. Pavyzdžiui, penkios valandos kelionės duobėtais keliais gali atrodyti kaip kančia, tačiau atpildas gali būti nacionaliniame parke pamatytas didysis Afrikos penketukas – didžiausi ir sunkiausiai sumedžiojami gyvūnai: liūtas, leopardas, dramblys, raganosis ir buivolas.

„Karšta kaip Afrikoje“, – taip gali pasakyti tik šiame žemyne nesilankęs žmogus, nes čia gali būti taip šalta, kad nepadės ir drabužiai.

Oro temperatūra priklauso ne tik nuo to, kaip arti pusiaujo yra vietovė, bet ir nuo aukščio, mat naktimis kalnuose smarkiai atšąla.

Afrikos virtuvė yra mažai žinoma pasaulyje, nors čia žmonės pradėjo gyventi prieš septynis milijonus metų.

Receptai, kuriuos Gabrielė parsivežė iš Afrikos į Lietuvą, dažniausiai yra patobulinti atvykėlių, tai nėra vien afrikiečių sukurti valgiai. Tačiau maistas taip pat gali daug ką atskleisti apie Juodąjį žemyną.

Gabrielės mėgstamiausia sritis – Afrika, plytinti už Sacharos dykumos. Čia prasideda vadinamoji juodoji Afrika, kur iki šiol vyrauja labai paprasta virtuvė.

Tai – kukurūzų, sorų ar ryžių košės, įvairūs troškiniai.

Juodojoje Afrikoje yra valstybių, kurių pavadinimą įsidėmi bananų mėgėjai.

Pavyzdžiui, Ugandoje užauginama daugiausia pasaulyje vienos rūšies bananų – platanų. Nors yra daug įvairių bananų rūšių, dideli žali bananai – Ugandos ypatybė. Kepti, rūkyti ir į košę sutrinti bananai tapo Ugandos kasdieniu valgiu.

Tuo metu Šiaurės Afrikoje, kuri arčiausiai Europos žemyno, pavyzdžiui, Egipte, Maroke, jaučiama didelė Vidurinių Rytų įtaka – čia vyrauja kur kas sudėtingesni patiekalai.

Kitoks maistas yra Pietų Afrikos Respublikoje, kur išlikęs kolonijinis paveldas. Čia mėgstama grilyje kepti mėsą, ruošti kepsnius. Tuo pasižymi Pietų Afrikoje gimusių baltaodžių kultūra.

O juodaodžių patiekalai yra archajiškesni ir kulinariniu požiūriu nėra išradingi. Nors mokslininkai įrodė, kad žmonija kilo iš Afrikos, šio žemyno klimatas buvo nepalankus, kad bendruomenės būtų gausesnės ir galėtų visus išmaitinti.

Mokslininkai iškėlė hipotezę: skirtumus tarp įvairių žemynų galėjo lemti tai, kad vienur buvo prijaukinta daugiau gyvūnų ir sukultūrinta daugiau augalų, o kitur – ne.

G.Štaraitė tikino, kad šiuo požiūriu Afrikai nepasisekė.

Džiunglės, pelkės, dykumos ir plynaukštės nebuvo tinkamos kviečiams ar ryžiams auginti, taip pat didelėms bandoms ganyti. Todėl kai kuriuose regionuose maisto nuolat trūkdavo.

G.Štaraitė priminė, kad Afrika pasauliui dovanojo vos keletą augalų, kurie buvo sukultūrinti: tai kavamedžiai, gvinėjinės alyvpalmės, afrikiniai manijokai, sorgai, abisininės posmilgės ir afrikiniai ryžiai.

Iš vietinių gyvūnų buvo prijaukinti tik paukščiai – patarškos. O be stambesnių gyvūnų – arklių ar jaučių – nebuvo įmanoma intensyviau plėtoti žemės ūkio.

Kol per Sacharą neatkeliavo galvijų, juodosios Afrikos bendruomenės buvo labai mažos. Beveik visi gyvūnai, kurie auginami maistui, buvo atgabenti į šį žemyną iš kitų pasaulio dalių.

Dar viena mitybos ypatybė – daržovės ir vaisiai, auginami Afrikoje, dažniausiai atkeliauja ant stalo ne švieži, o termiškai apdoroti.

Mat šilto klimato zonoje viskas, kas valgoma, greitai pasidaro nevalgoma, būtinas atsargumas.

Turistams dažnai patiekiami avokadai, pomidorai, nors vietiniai gyventojai juos valgo retai. G.Štaraitė pasakojo istoriją, nutikusią Etiopijoje. Kai ateidavo valgymo metas, lietuviai užsisakydavo šviežių pomidorų salotų, nes buvo karšta ir mėsos niekam nesinorėjo.

O turistus lydėjęs gidas svarstė: „Jei pamatytų mano mama, ką jūs valgote, griebtųsi už galvos, nes čia – ne maistas.“

Kavos gimtine vadinama Etiopija, iš kur kilo ir unikalios kavos gėrimo tradicijos. Manoma, iš Kafos regiono Etiopijoje šis gėrimas išplito po visą pasaulį.

Tačiau ne visur kava garbinama kaip gėrimas. Jei svetimšalis užsuks pas vietinį gyventoją į namus, mažai vilties, kad bus pavaišintas kava. Kavos derlius Kenijoje, Ruandoje ar Ugandoje padeda žemdirbiams išsilaikyti. Tačiau net 95 proc. kavos pupelių augintojų nėra nė karto ragavę šio gėrimo.

Kuklūs patiekalai, kuriuos teko ragauti G.Štaraitei, liudija, kad iki šiol Afrikos valstybėse didžiąją dalį gyventojų sudaro kaimiečiai, o ne miestiečiai. Nėra ir ekonomiškai stiprios vidurinės klasės, kuri diktuotų valgymo madas.

Didžiajai daliai neįperkami ir greitojo maisto restoranų mėsainiai ar dešrainiai. Vietoj jų valgomi kepti kukurūzai, kepti bananai ar paplotėliai – tai vietiniai valgiai, kurie tinka greitam užkandžiui.

Lietuvė yra ragavusi traškučių iš maniokų, kurių šakniagumbiai vartojami maistui kaip bulvės. Maniokai valgomi tik virti arba kepti.

Iš žalių maniokų daromos kruopos ir verdamos košės, o džiovinti malami – iš miltų kepami paplotėliai.

Tačiau tinkamai neparuoštais maniokais galima apsinuodyti – juose yra toksino linamarino, kuris žmogaus virškinimo sistemoje gali virsti cianidu.

Norint šiuos augalus paruošti vartoti, jie mirkomi ir tik po to iš jų gaminama.

Maisto turizmas išplėtotas tik Pietų Afrikos Respublikoje.

Keiptaune ir jo apylinkėse klesti vyninės, yra daug gero maisto restoranų, pigios jūrų gėrybės, pavyzdžiui, austrės, mėgstama kepti mėsą ant žarijų.

„Kartais atrodo, kad tu esi ne Keiptaune, o kokiame nors Europos mieste, kur kavinės ar barai – vieni šalia kitų. Būna, kad žmonės, atskridę į Pietų Afrikos Respubliką, negali patikėti: puikūs keliai, dideli prekybos centrai, geras ir nebrangus maistas“, – pasakojo G.Štaraitė.

Kituose Afrikos didmiesčiuose, pavyzdžiui, Nairobyje, kur išlikę daug kolonijinio palikimo, ar iš vokiečių laikų likusiame Vindhuke Namibijoje nėra restoranų gatvių, todėl nebelieka ir Europos pojūčio.

Tačiau Afrika turi savo pranašumų – tai gamta, milžiniški rezervatai, kur galima pamatyti tai, ko nėra nė viename pasaulio kampelyje.

Knygą parašiusi G.Štaraitė stengėsi paneigti mitą, kad Afrikoje nėra ko žiūrėti, neįdomu, nes tai – laukinis kraštas.

Tokiais atvejais keliautoja atsako, kad neverta vykti ir į Italiją, nes kokio nors architektūros paminklo nuotrauką galima susirasti internete.

„Afrikos neįmanoma su kuo nors palyginti.

Čia turėtų apsilankyti visi, mylintys gamtą ir ieškantys žmogaus nepaliestų vietų“, – pasakojo G.Štaraitė.

Bobutis („bobotie“) – tradicinis Pietų Afrikos mėsos pyragas

Kulinarijos istorikai nurodo, kad šis receptas randamas dar senovės Romoje, o nuo XVII amžiaus jis tapo tradicinis Pietų Afrikoje, pirmiausia paplito malajų bendruomenėje.

4 porcijoms reikės:

0,5 kg jautienos faršo;

150–200 ml pieno;

2 kiaušinių;

2 riekelių batono;

svogūno;

skiltelės česnako;

50 g razinų „Sultana“;

2 šaukštų čatnio (geriausiai tinka tradicinis mangų čatnis);

3–4 arbatinių šaukštelių kario prieskonių;

druskos, juodųjų pipirų, laurų lapų;

10–15 migdolų be luobelių;

sviesto ar aliejaus kepti.

Pamerkite riekeles į pieną. Apkepkite su sviestu svogūnus ir česnakus, įdėkite prieskonių, čatnio, viską išmaišykite.

Nusunkite pieną ir dėkite batono riekeles į keptuvę kartu su faršu bei razinomis. Įberkite druskos. Kepkite, kol mėsa praras rausvumą, vėliau įdėkite į kepimo indą, pabarstykite smulkintų migdolų.

Likusį pieną išplakite su kiaušiniais, užpilkite ant viršaus, įdėkite kelis laurų lapelius. Kepkite apie 50 minučių 180 laipsnių orkaitėje (galima kepimo indą įdėti į vandens pripiltą skardą).

Prie mėsos pyrago tiks ryžiai, pagardinti ciberžolėmis, arba salotos.

Sorų ir avokadų salotos

Soros – tai kruopos, kurios jau tūkstančius metų auginamos Vakarų Afrikoje. Šis receptas papildytas avokadais ir mangais, taip pat augančiais Afrikoje.

2 porcijoms reikės:

100 g sorų;

2 vidutinio dydžio burokėlių;

mango (tiks ir ne itin saldus);

vieno didelio arba dviejų mažų avokadų;

200 ml daržovių sultinio;

4 šaukštų aliejaus;

1 šaukšto citrinų sulčių;

druskos (pagal skonį).

Nuplaukite burokėlius, nusausinkite, apšlakstykite aliejumi, pabarstykite druska, suvyniokite į foliją ir kepkite apie 50 minučių orkaitėje, įkaitintoje iki 200 laipsnių. Nuplaukite sorų kruopas, pakaitinkite puode, kad išsiskleistų jų aromatas, tada užpilkite iš anksto paruoštą daržovių sultinį ir virkite 20 minučių, kol susigers skystis.

Iškeptus burokėlius nulupkite, supjaustykite kubeliais, taip pat supjaustykite mangą ir avokadą. Sudėkite į dubenį ir nemaišykite, tik apšlakstykite aliejaus ir citrinų sulčių padažu.

Salotas galima paskatinti kalendrų lapeliais ar krapais.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.