Pietums pasirinkta maitinimo įstaiga egzaminą išlaikė. Tad jei įdomios to vizito smulkmenos, skaitant šią apžvalgą teks išgerti ne vieną puodelį kavos, nes pastebėjimų turiu prirašęs nemažai.
Kodėl būtent „Meet Meat“? Pasirinkimą nulėmė jūsų rekomendacijos ir kelios „skanios“ nuotraukos jų feisbuko puslapyje.
Pradėkime nuo interjero. Žvelgiant į pastato fasadą net nekilo minčių, kaip gražiai dizaineris išnaudojo vidinę erdvę. Vaizdas iš išorės išties liūdnokas, kaip ir rudeninis oras, bet visai kitas reikalas – užsukus į vidų.
Jauku, šilta, minkšti baldai, suteikiantys galimybę ne tik smagiai sukristi ir pavakaroti prie alaus taurės ar sulčių stiklo, bet ir gerai priritinus skrandžius nusnausti pusvalanduką.
O kad nusnaustum, visų pirma reikia paskanauti čia gaminamo maisto. Matant kamado tipo kepsninę prie įėjimo į kavinę, kaip ir pavarčius meniu, galima suprasti, kad pirmenybė – grilio patiekalams. O kadangi aš esu didelis tokio maisto gerbėjas, dviems asmenims užsakėme tiek maisto, kad būtų pavalgę ir keturi.
Pirmiausia paprašėme patiekti sriubas, kurios – neslėpsiu – buvo šių pietų kulminacija. Tiršta žuvienė, kurią puošė dideli lašišos gabalai ir midijos, buvo tarsi išvirta mano draugo žvejo, pasižyminčio dosnumu ir negailinčio sriuboje žuvies. Reikėtų gerai pagalvoti, kada paskutinį kartą valgiau skanesnę žuvienę restorane.
Žuvienei niekuo nenusileido ir aitriųjų paprikų sriuba. Mėgstu aštrias sriubas, kuriose dominuoja mėsa, ir tirštumu jos primena troškinį. Aštru – o taip.
Neslėpsiu – sriubos aukštai užkėlė vertinimo kartelę. Tad jei kiti tą dieną užsakyti patiekalai būtų atkeliavę prieš jas, nebūtų susilaukę tokios didelės kritikos.
Jei bulvių traškučiai su karamelizuota šonine buvo neblogi, tai mėsainiui turiu pretenzijų, ir net kelias.
Pirma – kur karamelizuoti burokėliai prie mėsainio? Jei virtuvėje sunku perskaityti gautą užsakymą, gal tada nereikia suteikti klientui galimybės pačiam pasirinkti garnyrą prie mėsainių ir kitų patiekalų?
Beje, grilyje keptų daržovių garnyrui restoranas tą dieną neturėjo. Tad pasirinkau karamelizuotus burokėlius, kurių, deja, irgi negavau.
Trečia, ir, manau, svarbiausia – bandelė. Skonis geras, bet ji net pažvelgus į nuotrauką per didelė tam turiniui, kuris pasislėpęs po jos kepure. Suprantu, kad „black angus“ – brangi mėsa, bet mažo jos paplotėlio nereiktų bandyti kompensuoti didele bandele. Manau, bandelė tiktų labiau, jei būtų du mėsos sluoksniai. Tad pastebėjimai - reikėtų koreguoti proporcijas: arba mažinti bandelės kepurę, arba po ja dėti daugiau ingredientų.
Gavus pagrindinius patiekalus ir vėl norėjosi pagirti tą, kas sudarė meniu. Spalvos, patiekimas išties džiugina akį. Bet, manau, susitelkus į vaizdą, daugelis pamiršta jo skonį.
Šonkauliai perkepti. Suprantu, kad gerai iškepti tokio plonumo šonkaulius sugeba tik vienetai, bet sutikite – graužti padžiūvusią mėsą nuo kaulo irgi mažai malonumo. Jei būtume užsakę keptus vytintus šonkaulius, jokių pretenzijų nebūtų.
Antienos patiekalui koją pakišo padažas. Paukštiena nebuvo sausa, bet padažas buvo per skystas. Norėjosi tirštesnės tekstūros, kad padažas apkibtų mirkomą mėsą.
Apibendrinant – noriu pasveikinti ir pagirti „Meet meat“ savininkus už drąsą. Šiais laikais atidaryti restoranėlį ne miesto centre ar net ne kokiame dideliame prekybos centre – didelis iššūkis.
Kad jums pavyks, aš net neabejoju, nes pirmasis įspūdis išties nebuvo prastas. Koreguoti reikia visai nedaug.
Pabaigoje noriu paminėti padavėją, kuriai už šaunų mūsų aptarnavimą neskyriau dar nė vieno sakinio. Puikus komunikavimas bei šmaikštus replikavimas į mūsų juokelius buvo detalė, kuri mano vertinimą nuo 3/5 kilstelėjo iki silpno 4/5.
Tad, panevėžiečiai, galiu teigti, jog vieną vietą, į kurią norėsiu sugrįžti jūsų mieste, jau turiu. Pažadu aplankyti ir kitus man rekomenduotus restoranus.
