Kažin ar Mačionių sodyboje Pamerkiuose dabar vyktų edukacija vaikams, kai šeimininkai parodo, kaip kepamos dzūkiškos bulvinės bandos ir grikinės babkos, jei Laima nebūtų radusi dar jos močiutės paliktų girnų, spragilo ir kitų senovinių žemės ūkio padargų.
Be to, sugrįžti į gimtąsias vietas Laimą nuo pat jaunystės šaukė kažkoks nenusakomas kaimo, miško, tylos ir ramybės ilgesys: „Dabar tikrai gyvename labai gerai – su gamta, saule, mėnuliu ir žvaigždėmis.
Šiandien prabudau šeštą ryto. Išeinu į lauką – dangus dar žvaigždėtas, mėnulis kaip vidurnaktį virš kiemo kabo. Septintą valandą – dar tamsu. Saulė pateka ir jau pradeda ristis dangumi apie devintą.“
„Pas motulę užaugau ant grikinių blynų ir bandų. Būdavo, pareiname iš mokyklos ir randame kalną blynų, sviestu perteptų“, – prisiminė Laima savo vaikystę senelių namuose vienkiemių Mielupio kaime.
Jos močiutė grikius kuldavo spragilu „an grendzinio“, todėl juose likdavo nemažai žvyruko. Valgant blynus tarp dantų girgždėdavo maži akmenukai.
„Bet nieko. Mažiau kramtydavome, ir viskas būdavo gerai. Dantys liko sveiki“, – šyptelėjo Laima. Ji pati grikius auginti pradėjo prieš septynerius metus.
Nors vaikystėje matė, kaip močiutė juos augina, kulia ir mala, ne tai Laimą įkvėpė to paties imtis. Auginti grikius ji ėmėsi ne dėl močiutės atminimo, o dėl bičių.
„Visada norėjau bičių. Motulė mirė, liko jos sodyba. Vienkiemis. Aplink nieko nėra. Tik miškas. Bitėms – tikras rojus. Kai pasisėjau grikių, supratau, kad sąlygos joms pasidarė dar geresnės. Dabar dar ir vaistažolių prisėju.
Pasodinau šimtą penkiasdešimt levandų ir penkiasdešimt liepų. Labai bijojau, kad per šių metų sausrą jos neprigis, todėl beveik kiekvieną dieną laisčiau. Vežiojau vandenį automobiliu iš Pamerkių.
Neprigijo tik dvi liepos, o levandos visos prigijo“, – apie ūkininkavimą pasakojo Laima.
Bitininkystės pradžiamokslio ji niekur neieškojo ir su niekuo nesikonsultavo.
Šio subtilaus amato išmoko pati: „Labai labai norėjau, o kai žmogus ko nors nori, viskas įmanoma. Skelbimą, kad bitininkas parduoda avilius, radau rajoniniame laikraštyje.
Jis manęs klausė, ar parsivežusi bites žinosiu, nuo ko pradėti, ir ar šeimoje yra bitininkų?
Bitininkavo tik prosenelė, bet aš jos nebuvau mačiusi.
Tas bitininkas tikrai nustebo, kai pasakiau: jei kas nors bus neaišku, klausiu jo.“
Apgyvendinusi tris bičių avilius vienkiemio pamiškėje pavasarį knygų apie bičių gyvenimą neieškojo. Jei kas nors būdavo neaišku, patarimo klausdavo patyrusių bitininkų: „Ir įvairiuose renginiuose pasitaikydavo sutikti gerų žmonių. Tai vienas, tai kitas pasidalydavo žiniomis. Matyt, visi bitininkai – nuoširdūs žmonės.
Tik, va, pernai dėl per drėgnos žiemos išmirė trys bičių aviliai, bet vasarą į tuščius atskrido du spiečiai. Na, ką, pagalvojau, vadinasi, aš toms bitėms esu reikalinga.“
Kažin ar Laima su vyru Kostu būtų ryžęsi namuose Pamerkiuose pasistatyti senovinę dzūkišką krosnį, jei ne močiutės, o gal net promočiutės paliktos girnos: „Jos puikiai iki šiol mala. Nereikėjo net nieko remontuoti. Dar ir spragilą radome daržinėje „an cveko pakabytą“.“
Laimos grikiai puikiai užderėjo jau pirmaisiais metais. Rudenį juos senu močiutės pjautuvu nupjovė.
Spragilu „an grendzinio“ sukūlė, girnomis sumalė.
„O dabar jau turiu ir mėgstamą darbą. Mano gyvenime patarlė, kad nėra nieko geriau, jei darbu tampa pomėgis, išsipildė su kaupu.
Tikrai nemaniau, kad iš motulės vienkiemio prieš dvidešimt septynerius metus išvažiavusi į Vilnių sugrįšiu atgal ir gyvensiu iš tėvų bei protėvių paveldėtos patirties“, – sakė Laima.
Vilniuje ji kurį laiką dirbo matematikos mokytoja. Tačiau gimus vienam po kito sūnums Augustinui ir Antanui darbo mokykloje atsisakė.
„Matyt, esu apsigimusi kaimietė ir iš manęs to net miestas nesugebėjo išmušti. Nors kaime reikia dirbti nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, esu laisva ir kasdien matau, kokie gražūs medžiai, koks aukštas dangus.
Jei žiūrėčiau tik į žemę, būtų niūru ir kaime, bet kai dažnai pakeliu akis į dangų, matau ir žemę, ir dangų. Taip gyvenant neabejotinai gražu ir mieste. Kiekgi Vilniuje nuostabių klevų, kaštonų!
Koks įspūdingas kalnas išvažiuojant iš Vilniaus, prie Trakų Vokės! O gal tai pastebiu dėl to, kad esu kaimietė“? – svarstė Laima.
Paklausta, kodėl namuose Pamerkiuose su vyru ėmėsi edukacijos vaikams, linksmai šyptelėjo: „Ne tam, kad jiems įpūstume kaimo, o tam, kad pajustų tikro grikio skonį, – ant kokio stiebo auga, kaip gražiai žydi, kokie gardūs grikiniai blynai ir babka.“
Grikinis pyragas (babka)
Reikės:
• girnomis sumaltų ir per sietuvę išsijotų grikinių miltų,
• pieno,
• kiaušinių (kaimiškų),
• cukraus,
• sviesto,
• grietinės arba rūgštaus pieno.
Laima visų produktų deda iš akies, nes visada naudoja tuos pačius dubenis. Maišydama babką nenaudoja jokių metalinių indų, šaukštų ar elektrinių virtuvės prietaisų, o tik molinius indus, medinius šaukštus.
Iš pradžių reikia du tris kiaušinius mediniu šaukštu išplakti su cukrumi (jo dėti pagal skonį), po to supilti pieną ir dar paplakti. Tada įpilti maždaug pusę stiklinės grietinės arba rūgštaus pieno. Į gautą masę, pamažu maišant, berti rupius grikinius miltus, kol tešla taps riebios grietinės tirštumo. Galiausiai supilti ištirpintą sviestą ir vėl viską išmaišyti. Dalį sviesto reikėtų pasilikti skardai patepti.
Šeimininkauja Laima ant stalo, kuris be vinių pagamintas pagal jos senelių turėtą. Jį pagamino „viecinis“ meistras: „Tik mano stalas šiek tiek didesnis ir su dviem, o ne su vienu stalniku (stalčiumi).“
Senovinę dzūkišką krosnį Laima su vyru pasistatė patys. Statė visą vasarą, tik pasinaudojo vieno patyrusio meistro iš Širvintų patarimais.
Prieš kepant babkas krosnis kūrenama apie tris valandas. Kai jau gerai įkaista, žarijos išgrėbiamos į prakuras ir tuomet pašaunamos babkos. Tinkamai paruoštoje krosnyje (temperatūra apie 400 laipsnių) jos iškepa maždaug per pusvalandį.
Dzūkiškos bandos
Jas Laima kepa taip, kaip kepdavo motulė. Ant padžiovintų kopūstų lapų deda šiek tiek nusunktas rankomis sutarkuotas ir pasūdytas bulves ir pašauna į krosnį. Kai banda iškepa, ji nuimama nuo kopūstų lapų, supjaustoma dideliais gabalais ir, užpylus spirgučių padažu, ketaus puode krosnyje dar apie penkiolika minučių patroškinama.
Padažui naudojami sūdyti lašiniai, svogūnai ir grietinė arba raugintas pienas. Vienose Dzūkijos vietose bandos valgomos užgeriant raugintu pienu, kitur – dar verdama raugintų kopūstų arba grabūzdų sriuba.
„Bulvinė babka ant kopūstų lapų Dzūkijoje atsirado iš biednumo (skurdumo). Bet gal jau nebegrįžkime į senus vargingus laikus. Ir taip gyvenime pakanka įvairių problemų. Nevaržykime savęs, bet viską valgykime su saiku. Tik svarbiausia nesinervinti, nepatirti streso, o džiaugtis gyvenimu“, – išlydėdama palinkėjo Laima.
