Tiesiog su „Šilelio“ vardu atgimstantys prisiminimai mano kartos žmones nukelia į sovietinius laikus, kai buvo gaminami tie maži televizoriai, tuomet atrodę kaip tikras technikos stebuklas.
Tad pirma mintis, kuri man kildavo pagalvojus apie gastrobaro „Šilelis“ meniu, buvo: naminės salotos, silkė su karštom bulvėm ir karbonadas, užkeptas sūriu arba geriausiu atveju kepsnys „Astra“.
Neturiu nieko prieš šiuos patiekalus – tiesiog jų per daug Palangoje, kad dar eičiau jų skanauti ir po to juos aprašydamas trukdyčiau savo skaitytojus tokiomis apžvalgomis.
Tad suklusau tik sulaukęs žinutės iš draugo, kurio nuomone ir rekomendacijomis aš pasikliauju, nes taip, kaip maistą ruošia jis, Lietuvoje greičiausiai ruošia tik keli žmonės. Tokio virtuvės virtuozo rekomendacija, kurią lydėjo ne tik geri atsiliepimai, bet ir patiekalų nuotraukos, privertė mane daugiau šio vizito nebeatidėlioti.
Tad per Jonines, kai Palanga lūžo nuo poilsiautojų, o prie maitinimo įstaigų, kurios pasižymi skanaus maisto gamyba nusidriekė eilės, ir įvykdžiau šią misiją. Praėję restoranėlį „A-petit“ nužvelgėme prie jo išsirikiavusią žmonių eilę ir apsidžiaugėme, kad prie „Šilelio“ ji bent šiek tiek kiek trumpesnė.
Ir aš stovėjau eilėje, nors niekada nestoviu – nes jei eilė, tai geriau liksiu nevalgęs arba važiuoju kitur. Šį kartą pamyniau ir šį principą, nes jau girdėjau per daug gerų rekomendacijų, kad jų nepatikrinčiau.
Kiemelis, kaip ir baro vidus, išnaudotas maksimaliai – staleliai sustatyti taip, kad tilptų kuo daugiau. Baras jaukumu net kelis kartus lenkia kiemelį, tad nors ir vasara, mes įsitaisome viduje. Čia bent yra į ką akis paganyti – siena su gausybe senų televizoriukų atrodo įspūdingai, bet negalėčiau teigti, kad žmonės čia renkasi dėl jų.
Interjeras pusėtinas, prie staliukų – skirtingos kėdės, ant sienos kabo nė prie nieko nederanti vienaragio galva, kurią baro savininkai greičiausiai parsitempė iš kokio kalėdinio kaukių baliaus ir kaip bajeriuką prikalė prie sienos – ir tai tik parodo, kad visas dėmesys čia sutelktas kitur, į maisto gamybą, ir tai yra nesibaigiančio žmonių srauto priežastis.
Na, o skurdokas kiemelis mane patrauktų nebent tik tuo atveju, jei jis būtų vienintelis veikiantis visoje Palangoje. Tad tik geros maisto žinovų rekomendacijos mane čia galėjo privilioti – liko jas patvirtinti arba paneigti.
Gauti valgiaraščiai – su „kovos randais“. Kai per dieną juos pačiupinėja šimtai žmonių, atsiranda ir įplėšimų, sulankstymų, riebalų žymių. Kadangi jau eidami čia žinojome, ką valgysime, valgiaraščius, galima sakyti, tik permetėme akimis galvodami apie ateitį – jei kada dar sugalvotume sugrįžti. O užsisakėme tai, ką mums rekomendavo.
Neišgąsdino net ir padavėjos pasakymas, kad maisto reiks palaukti apie 40 minučių. Jei jau 20 minučių atstovėjome eilėje lauke, tai, manau, galime palaukti ir dvigubai ilgiau gurkšnodami natūralias apelsinų ir greipfrutų sultis.
Taip, maisto teko palaukti. Kadangi esu pastabus, galiu paminėti, kad sriubos laukiau net 50 minučių – ir ji to buvo verta.
Bet pradėti noriu nuo užkandžio, kurį rekomenduoju užsisakyti kiekvienam, kuris kada užsuks į „Šilelį“ – tai „Pincos su krevetėmis“. Tas sūrio ir krevetės derinys – kažkas nepakartojamo. Atrodo taip paprasta, bet neprasta.
Kaip ir minėjau, aitriųjų paprikų sriuba ant mūsų stalo atkeliavo tik beveik po geros valandos. Bet skonis atpirko visas kančias, kurias teko patirti jos laukiant.
Ta pitos kepurė ant sriubos buvo lyg vyšnelė ant torto. Malonu, kad sriubos aitrumas neužgožė jos skonio, gerklėje įžiebdamas nedidelį gaisrą. Lėtas ir malonus gomurį kutenantis aitrumas leido mėgautis sriuba – nereikėjo gaudyti oro bandant atgauti kvapą. Tad sriuba – antras patiekalas po užkandėlės, kurį įvertinome teigiamai ir su nekantrumu ėmėme laukti pagrindinių patiekalų.
Prisipažinsiu – po sriubos aš jaučiausi sotus ir būčiau galėjęs sukti ratus po Palangą degindamas kalorijas, bet neparagauti šonkaulių, kuriuos man ne vienas gyrė, negalėjau.
Katinienės pasirinktas vištienos patiekalas – „Vienos“ šnicelis – mano dėmesį patraukė ne mažiau nei man patiekti šonkauliai. Tiesa, iš patiekalo pavadinimo pašalinčiau žodelį „Vienos“, nes, jei neklystu, daugybę metų „Vienos“ šnicelis buvo gaminamas tik iš veršienos. Šiaip šniceliams naudojama ir kiauliena, bet su „Vienos“ šnicelio pavadinimu reikėtų elgtis atsakingiau...
Atrodo, kas čia tokio – naminės gruzdintos bulvytės, bet tik pažvelkite į nuotraukas ir pabandykite prie šių patiekalų įsivaizduoti gruzdintus pusfabrikačius – bulvytes. Pirma – ir vaizdas kardinaliai keičiasi, antra – ir skonis.
Storas sultingas šnicelis skoniu nė kuo nenusileido sultingiems šonkauliukams.
Vienintelis, kas netiko prie šonkaulių, tai vasabių krienų padažas.
Šonkauliai jau kepant glazūruoti, ir to per akis, bet tai mano nuomonė. Tad jei man būtų leista daryti kokias korekcijas, tai vasabių padažą išimčiau iš lėkštės ir, pastatęs prie sienos, sušaudyčiau, kad jam nekiltų daugiau minčių kelti kojos į šonkaulių lėkštę.
Apibendrindamas noriu pasakyti, kad nebūtina turėti restorano pagrindinėje miesto gatvėje – pakanka gaminti gerą maistą, ir žmonių minios pačios išsirikiuos nesibaigiančiose eilėse.
Tiesiog kurkite maisto pasaką, o mes su malonumu užsuksime jos paskaityti. Vėliau apie jos grožį pasakosime aplinkiniams, taip nešdami žinią apie jūsų gaminamą maistą ir restoraną.
Tad už šios dienos pietus piešiu riebų 5/5 gastrobarui „Šilelis“ ir linkiu, kad po mano apžvalgos norinčiųjų čia patekti eilės nutįstų net iki Basanavičiaus g. – gal koks cepelinų valgytojas ims ir įsitrauks į išties skanaus maisto fiestą.
