Pirmasis valgis – baroko laikotarpio įkvėptas fazano sultinys. Kaip pristatydamas patiekalą sakė šefas A.Rakauskas, tuo metu buvo labai intensyvūs stiprūs skoniai, todėl fazano sultinyje – truputis šio paukščio mėsos, salieras, pastarnokas ir savojos kopūstas.
Antrasis valgis – keptas fazanas – ant stalo gulė su palyda: garnyrui patiektais obuoliais, burokais, paraugtomis morkomis ir padažu.
„Jo nepadauginkite, – įspėjo kuchmistras. – Tai labai stipraus skonio kadagių padažas prie fazano.
Viename dubenėlyje ant stalo – namų vyne užraugtos morkos. Jų daug nesuvalgysi, o užkandus morkos norėsis ir mėsos.
Šalia – burokas, kuris nuplaus intensyvų skonį. Taip pat – gauromečio marinate, kad būtų kartesni, marinuoti migdolai. Anksčiau labai populiarūs buvo kartieji migdolai, tačiau šiais laikais jie laikomi nuodingais, todėl mes bandome žaisti ir išgauti panašų skonį.
Ant viršaus – marmeladiniai mandarinai su pipirais ir gvazdikėliais“.
Dar vienas A.Rakausko įspėjimas – valgant būti atsargiems ir, jei rasite pipirą, nebandyti jo kąsti. Tai – tikrai ne pipiras, o šratas, nes, kaip ir anksčiau, taip ir šiandien fazanai šaudomi šratais.
Fazaną pagaminti nėra paprasta – jo mėsa labai sausa, todėl tenka ją ruošti per naktį žemoje temperatūroje, nes šviežiai iškepta, šefo žodžiais tariant, būtų kaip popierius. „Aš prie fazano nederinčiau lengvų žolių, pavyzdžiui, petražolės. Ji per silpna. Fazano mėsa – tarsi laukinė. Padažai – visi intensyvūs, todėl aš ir naudoju rozmariną, kadagius, truputį čiobrelio, peletrūno“, – jei vis dėlto ryžtumėtės šį paukštį pasiruošti patys, patarė kuchmistras.
Pietų pabaigai jis siūlė atsigaivinti citrinų pyragaičiu su agurkais ir medumi. Šis derinys – neatsitiktinis. Mat, anot A.Rakausko, citrininė tarta – tai Bonos Sforcos desertas, o agurkus su medumi itin mėgo Jogaila.
Netrukus skinsime šviežių agurkų derlių, tad pasimėgauti jo pamėgtu desertu galėsime visi.
