Gruodį pelnytai galima dedikuoti silkei – paprastai, tačiau neprastai žuvelei, kuria žmonės mėgaujasi jau keletą šimtmečių. Ji ne tik išmaitino ištisas kartas, bet ir puikavosi ant didikų ar išrankiausių gurmanų stalo. Yra net tokių jos gerbėjų, kuriems silkė geriau už bet kokį desertą.
Ne veltui didžiausio populiarumo ši žuvis sulaukia gruodžio mėnesį, kai laukiant Kūčių ir Kalėdų prasideda pasninkas.
Marinuota, su grybais, morkomis, svogūnais, vaisiais, saulėgrąžomis, užtepėlė ar silkių tortas – receptų yra tiek daug, kad turbūt visus metus galėtume kasdien paruošti vis kitokį skanėstą iš silkės.
Tarpukaris – silkių atradimų metas
Lietuvoje yra skaičiuojama daugiau nei 100 įvairių Kūčių patiekalų, kurie skirdavosi regionuose ar netgi rajonuose. Silkė – vienas jų.
Kai kurie silkės patiekalai atsirado iš vargo, valstiečiams ieškant, ką galima valgyti per pasninką, kuris Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, buvo laikomas griežčiausiu pasninku Europoje.
Jeigu turtingieji galėjo valgyti prašmatnių žuvies patiekalų, neturtingieji, atsisakę pieno ir mėsos, atsidurdavo praktiškai ant bado ribos.
Todėl atsirado gana keistų ir „taupių“ pasninko patiekalų, pavyzdžiui, cibulynė. Ji gaminama pakepinus silkę ir užpylus vandeniu, kuriam atiduodavo savo skonį. Į vandenį pripjaustoma svogūnų ir visa tai valgoma su karštomis bulvėmis ar duona. Beje, Žemaitijoje šeimininkės iki šiol ruošia cibulynę.
Tad silkė buvo neturtingų šeimų maitintoja per pasninką, ir ne tik jo metu.
Vis tik labiausiai ant lietuviško Kūčių stalo silkė įsigalėjo A. Smetonos laikais, ir tai – didelis žydų nuopelnas. Žydų pirkliai tarpukariu Lietuvoje užsiimdavo silkių prekyba, perimdavo iš Norvegijos į Klaipėdos uostą atgabentas silkes ir išvežiodavo po Lietuvą.
O žydų moterys išpopuliarimo silkę virtuvėje: jos iš silkių sukūrė daugybę įvairių patiekalų, kurie net ir dabar pripažįstami delikatesais. Vienas jų – garsusis foršmakas, kapota silkė su virtais kiaušiniais ir antaniniais obuoliais.
Beveik prieš šimtą metų atsirado ir marinuotų silkių, silkės su svogūnais, silkės su svogūnais ir morkomis, keptos su pomidorais, keptos silkės su bulvėmis, silkių kotletų, silkių blynelių – nenuostabu, kad kai kurie šių patiekalų receptai, keliavę iš rankų į rankas, pasiekė mūsų laikus ir iki šiol tebėra populiarūs.
Iš kur atsirado silkė po patalais?
Vienas pačių populiariausių ir kultiškiausių silkės patiekalų, kurio receptas siekia jau šimtmetį, – vadinamoji silkė po patalais, kartais dar vadinamas silke kailiniuose. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad jos sukūrimo istorija turi netgi politinę potekstę.
Nurodoma, kad šis patiekalas pirmąkart valgytojams buvo patiektas 1918–ųjų arba 1919-ųjų išvakarėse. Recepto autorius – pirklys Anastasijus Bogomilovas, populiarių smuklių Maskvoje ir Tverėje savininkas.
Porevoliuciniais metais lankytojai dažnai padaugindavo alkoholio, o tuomet paleisdavo kumščius. Nuo to kentėjo A.Bogomilovo smuklės: duždavo indai ir langai, lūždavo baldai ir durys.
Ir štai Anastasijus su savo virėju Aristarchu Prokovcevu sumanė sukurti patiekalą, kuris būtų ne tik skani ir soti užkanda, bet ir taptų liaudies vienytoja.
Jie paėmė silkės, kurią mėgo darbininkai, bulvių, kurie simbolizavo valstiečius, burokėlių, kurie simbolizavo bolševikų vėliavos spalvą, prancūziško provansalio padažo, kitaip – majonezo, kuris, manoma, simbolizavo Prancūzijos revoliuciją, ir viską gražiai sudėliojo lėkštėje.
Teigiama, kad šios salotos tapo tikromis taikdarėmis: skaniai užkandę smuklių lankytojai tiek daug neapsvaigdavo ir neprikrėsdavo eibių.
Pagal to meto revoliucines madas salotos buvo pavadintos taip: „Šovinizmui ir nuosmūkiui – boikotas ir atskirtis“ – pirmosios žodžių raidės sudarė žodį „šuba“, kuris, išvertus iš rusų kalbos, reiškia kailinius. Štai todėl šiam patiekalui ir prilipo silkės po kailiniais pavadinimas!
Šiandien yra gausybė šio patiekalo variantų, bet visų jų esmė – silkė su virtomis daržovėmis ir majonezu.
Tarp tradicijų ir naujovių
Kad ir kokia būtų populiari silkė po patalais, šiuolaikinės šeimininkės randa gausybę naujų įdomių ir šiuolaikiškesnių silkės paruošimo būdų.
Tad nors tradicijas perduodame iš kartos į kartą, šventiniai ir kasdieniai patiekalai bėgant metams kažkiek keičiasi.
Ant šventinio Kūčių ar Kalėdų stalo vis dažniau atsiranda egzotiškų patiekalų, pavyzdžiui, jūrų gėrybių salotos, keptos krevetės ar sušiai. O silkę namų šeimininkės patobulina tokiais priedais, kaip avokadai, mangai, kiviai, egzotiški pagardai ar kiti produktai, apie kuriuos mūsų protėviai nė nebuvo girdėję.
Jeigu mūsų proseneliai šventinį stalą ruošdavo iš to, ką užsiaugindavo patys arba galėdavo rasti gamtoje, mes turime galimybę nesunkiai gauti net ir patį įmantriausią produktą ar patiekalą.
Šiuolaikiniai žmonės per pastaruosius metus vis dažniau įsigyja jau paruoštos sūdytos ar marinuotos silkės, paruoštų patiekalų. Švenčių ar kasdienis stalas keičiasi, modernėja, ant jo atsiranda nauji patiekalai, kurie ilgainiui galbūt taps tradiciniais.
Aišku tik viena: silkė nuo mūsų stalo tikrai neišnyks.
