Istorikas iš Druskininkų Kūčių neįsivaizduoja be savo rankomis iškepto dzūkiško gardėsio Receptas

„Kūčios mūsų šeimoje be lamancų – ne Kūčios“, – sakė istorikas iš Druskininkų Juozas Dailydė (62 m.). Sulaužytu dzūkišku papločiu pagardintą aguonpienį vyras vadino Kūčių vinimi. Šį patiekalą gamino jo promočiutė, močiutė ir mama. Pastaraisiais metais jau tapo tradicija, kad Kūčių išvakarėse lamancus pedagogas kepa pats.

J.Dailydė lamancus laužė su vyresniąja anūke Daniele.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
J.Dailydė lamancus laužė su vyresniąja anūke Daniele.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
J.Dailydė lamancus laužė su vyresniąja anūke Daniele.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
J.Dailydė lamancus laužė su vyresniąja anūke Daniele.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
Mokytojas J.Dailydė prie auklėtinių dovanoto Vyčio mokyklos 45-ojo gimtadienio proga.<br>R.Karlonienės nuotr.
Mokytojas J.Dailydė prie auklėtinių dovanoto Vyčio mokyklos 45-ojo gimtadienio proga.<br>R.Karlonienės nuotr.
Tradicinis „Ryto“ gimnazijos istorijos mokytojų projektas „Ponas Tarpukaris“.
Tradicinis „Ryto“ gimnazijos istorijos mokytojų projektas „Ponas Tarpukaris“.
Lamancai.
Lamancai.
Lamancai.
Lamancai.
Daugiau nuotraukų (6)

Ramunė Karlonienė

Dec 18, 2021, 10:27 PM

Toje pačioje mokykloje vyresniųjų klasių mokiniams jau 38 metus istoriją dėstantis dzūkas J.Dailydė toli nuo savo vaikystės vietų nepabėgo. Gyvena vis tame pačiame Druskininkų kurorte, kur palei Nemuną seniau driekėsi jau nebelikusio gimtojo Neravų kaimo dalis, Antalauke vadinta.

Nepaprastą atmintį, kaip pats mano, iš savo šviesaus atminimo motinos Antaninos Dailydienės paveldėjęs istorikas pasakojo, kad mokslo neragavusi jo mama tiksliai prisimindavusi datas, skaičius ir žmonių istorijas. Buvo tarsi vaikščiojanti Neravų kaimo enciklopedija.

Kolegos ir mokiniai žino, kad istorijos mokytojas yra pašėlęs keliautojas, perskaitęs kone visą rusų klasiką ir turintis didžiulę plokštelių kolekciją.

Bet tikrai nepatikėtų išvydę, kaip smagiai J.Dailydė sukasi virtuvėje gamindamas vėliau iš darbo grįžtančiai žmonai Irenai pietus.

Ir uoliai saugo lamancų istoriją. Kūčių patiekalo, kurio jo mama Antanina vienąsyk taip pasiilgo, kad išsikepė net prieš šv.Velykas.

Svarbiausias Kūčių patiekalas aguonpienis gali būti gaminamas ne tik su „šližikais“ (kūčiukais), bet ir su bemieliu miltų ir vandens kepiniu – lamancais.

„Dzūkijoje, Neravų kaime, kurio dalies Antalaukės jau nėra, o jos vietoje seniai stūkso daugiabučiai, priklausantys Druskininkų miestui, lamancus kepė ne visi, tik giminės iš mano motinos pusės, – sakė J.Dailydė. – Tėvo giminės kepė „šližikus“.“

Krosnyje kepami lamancai nepakyla, tik vietomis pasipučia. Miltai, vanduo ir truputis druskos – viskas, ko reikia šiam paprastam papločiui pagaminti.

Iškeptas lamanco blynas laužomas tik Kūčių rytą ir mirkomas atvėsusiame vandenyje, pridėjus maltų aguonų ir cukraus. Paruoštas aguonpienis laikomas šaltai iki vakaro.

Sulaužytas ir aguonų piene išmirkytas lamancas niekada neištyžta ir yra labai minkštas, maloniai slysta gomuriu.

Vienąkart J.Dailydės mama Antanina susigundė pasigaminti „šližikų“, bet jie pamirkyti patižo, tai vėl grįžo prie lamancų, kurių istorija piečiausiame Lietuvos taške siekia net XIX amžių.

Be savo rankomis iškeptų lamancų neapsieina nė viena J.Dailydės artimiausių giminių šeima iš motinos pusės. Taigi ir šiemet istorijos mokytojas Kūčių išvakarėse tradiciškai lamancus keps pats, tą patį jau neatmenamą laiką daro jo sesuo Ona ir nuo Žemaitijos atitekėjusi brolienė Zita.

„Burnoje tirpsta ir slysta, nepalyginsi su jokiais mieliniais kūčiukais“, – patikino J.Dailydė.

Po Kūčių vakarienės kaime, prisimena J.Dailydė, vaikai puošdavo eglutę. Daržovių formos ir kitokiomis blizgančiomis figūrėlėmis. Kitą dieną eidavo vieni pas kitus eglučių lankyti.

Ir didesnė šventė kaime buvo ne Kalėdos, o Kūčios, todėl J.Dailydė jas labiau ir įsiminė. Jo vaikystėje visos Kūčios buvo labai sniegingos, kaip sakoma, tikros, o kai buvo jau 7 klasėje, 1974 metais, per Naujuosius lijo.

„Plotkelių“ iš bažnyčios parnešdavo mama, tėvas Juozas tuo metu dirbo, – pasakojo mokytojas. – Tyliai pavalgydavo, jokių burtų, jokios kalbos apie stebuklų naktį prabilsiančius gyvulėlius nebuvo.“

Jų kaime Kūčių stalo patiekalų ant stalo niekas neskaičiavo ir nakčiai nepalikdavo. Tiesa, pavalgę vakarienę klodavo ant stalo šieną ir jį uždengdavo staltiese.

Dovanėlių taip pat nebuvo. Jas atstojo saldainiai ant eglutės. „Išlukšteni saldainį, suvalgai, o blizgantį popierėlį ant eglutės palieki, – prisiminė J.Dailydė. – Ir tai buvo didžiulė laimė.“

Studijų metais Juozui visada per Kūčias norėjosi namo sugrįžti.

Mokantis Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, pirmame kurse pasisekė, nes Kūčių vakaras išpuolė šeštadienį. O jei tai buvo paprasta diena, namo iš Vilniaus parvažiuoti negalėjo. Tuomet švęsdavo Kūčias universiteto bendrabutyje su bendrakursiais žemaičiais. Pasiruošdavo silkės ir ramiai pasėdėdavo.

„Smagu tai prisiminti, – sakė J.Dailydė. – Ypač bendrakursį Vytautą Jogėlą, kuris dabar dirba Istorijos institute, tiria XIX amžiaus katalikų bažnyčias.“

Prisiminęs mokytojavimo metus sovietmečiu J.Dailydė pridūrė: „Mokytojai Kūčias valgydavo už uždangstytų langų, kad niekas nematytų ir negirdėtų.“

Šių metų šventes mokytojas pasitiks kaip įprastai – šeimos rate. Lamancus keps pats vienas, o juos, be žmonos, laužys ir aguonų piene mirkys dvi anūkės.

  • Žodis kilo iš slavų kalbos
  • Netoli Baltarusijos sienos (dabar Druskininkų miesto teritorija) esantis Neravų kaimas, skirtingai nei tikrieji dzūkų kaimai, tokie kaip Zervynos, Mašnyčios, ilgus metus priklausė lenkams (kitoje Nemuno pusėje jau buvo Lietuva), todėl slaviškų skolinių – iš lenkų, gudų, rusų ir net iš ukrainiečių kalbų kilusių žodžių – buvo apstu. Žodis „lamancas“ taip pat yra kilęs iš slavų kalbų žodžio „lomat“ (laužyti).
  • „Tėvai kviesdavo valgyti taip: „Eikit abiedoc, večeroc“ (eikit pietauti, vakarieniauti), lovą vadinome laška, spintą – šėpa, pagalvę – paduška, kibirą – viedru, aulinius – kaliošais“, – vardijo J.Dailydė. – Bene ketvirtadalis ar dar daugiau žodžių nelietuviškos kilmės.“

Lamancai

Reikės:

  • 500 g miltų
  • žiupsnelio druskos (galima šiek tiek cukraus)
  • 1 stiklinės vandens

Sumaišykite miltus ir vandenį, tešla taps panaši kaip gaminant koldūnus. Tešlą padalykite į lygias dalis, iškočiokite, kad forma primintų didelius blynus. Kepkite orkaitėje po vieną ar kelis blynus, kiek telpa skardoje, kol šiek šiek parus. Blynai vietomis pučiasi – tai gero kepimo ženklas. Iškeptus galima laikyti ilgai, kol ateis laikas aguonpieniui.

Aguonpienis

Aguonos trinamos mediniu grūstuvu arba permalamos per mėsmalę (parduotuvėse galima rasti ir sumaltų aguonų). Aguonų masė taikoma iš akies – kuo daugiau aguonų, tuo skalsesnis aguonų pienas. Sutrintų aguonų masė sumaišoma su virintu šaltu vandeniu, kuris tampa pilkšvas nuo aguonų.

Lamancus merkite į aguonpienį iš vakaro arba Kūčių rytą. Lamancai suminkštėja, bet nepatyžta, nes kepami be mielių. Laikykite šaltai. Parą mirkyti lamancai dar skanesni, daug kas su jais pagamintą aguonpienį mėgsta itin šaltą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.