Profesorius etnologas Libertas Klimka pasakojo, jog mūsų krašte anksčiausiai ji buvo pradėta vartoti Žemaitijoje, kurioje iki šių dienų gaminamas tik šiam regionui būdingas tradicinis Kūčių patiekalas su kepta ant žarijų silke – cibulynė.
„Pardavimų statistika rodo, kad būtent šventiniu laikotarpiu, gruodžio mėnesį, skirtingų silkės gaminių lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvėse nuperkama beveik du kartus daugiau nei kitais mėnesiais, o visų daugiausiai prieš pat šventes – gruodžio 23 d.
Silkės mūsų parduotuvėse klientai gali įsigyti pačiomis įvairiausiomis formomis: aliejuje, sūdytą, rūkytą ar marinuotą. Taip pat siūlome įvairias silkių mišraines, pavyzdžiui, su daržovėmis, kepintomis saulėgrąžomis, salotas, silkę drebučiuose ir pan.“ – komentavo „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė.
Tuo metu prof. etnologas L.Klimka teigė, jog senovėje Kūčių patiekalai būdavo 9, mat tai atitiko devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę, ir tik vėliau pradėta gaminti 12 ar 13 patiekalų, simbolizuojančių mėnesius pagal Saulės ar Mėnulio kalendorių.
Ant Kūčių stalo patiekiama žuvis pagal krikščioniškąją tradiciją turi savo simbolinę reikšmę – primena apie stebuklą, kai Kristus pamaitino minią dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos.
„Kūčių vakarienė senovėje būdavo patiekiama iš dviejų dalių: to, ką žmogus pats užsiaugina, ir tai turėjo prasmę, jog ir kitų metų derlius būtų geras; ir to, ką padovanoja gamta, o jos dovanos yra uogos, grybai, riešutai ir žuvis. Taigi maistas būdavo iš gamtos. Štai žuvį gaudyti visoje Lietuvoje papročiai leisdavo net ir Kūčių dieną, kad būtų galima patiekti šviežią ant stalo“, – dėstė etnologas.
Tuo metu paruošta silkė – vienas dažniausių sutinkamų patiekalų ant Kūčių stalo – seniausiai pradėta vartoti Žemaitijoje, arčiau pajūrio. Ją žvejai atsigabendavo iš jūros, be to, iš Vakarų plito prekyba. Vėliau silkė būdavo pardavinėjama smuklėse ir visose žydų parduotuvėse. Kaip teigė etnologas, kitokios rūšies žuvis būdavo dažnai sutinkama visuose regionuose, tačiau silkė – dažniausiai Žemaitijoje.
„Ruošiant tradicinį žemaičių Kūčių patiekalą cibulynę būtinai reikalinga silkė. Šis patiekalas tradiciškai žinomas ir ruošiamas tik Žemaitijoje. Silkės dalys pakepinamos ant žarijų, vėliau grūstuvėje sutrinamos į miltus ir visa tai suberiama į svogūnų rasalą. Toks patiekalas valgomas su karštomis bulvėmis. Silkė suteikia sūrų prieskonį. Cibulynę su bulvėmis žemaičiai valgo jau turbūt kelis šimtus metų, nes bulvės Žemaitijoje atsirado XIX a. pradžioje“, – paaiškino L.Klimka.
Senovėje silkė, pasak etnologo, būdavo labai pigus valgis, o ne prabangos prekė. „Maža to, laikydavo, kad tai yra netgi biednuomenės valgis, ant ponų stalo silkė tuo metu būdavo sunkiai įsivaizduojama. Tiesiog biednuomenė paskanindavo kitą maistą su silke, pavyzdžiui, kruopas“, – paaiškino etnologas.
Kokia silkės reikšmė šiandien? Pasak L.Klimkos, šventinį stalą jau būtų sunku įsivaidzuoti be silkės. Silkė visuomet būdavo pasninko valgis, o tuomet atkeliavo iki Kūčių vakarienės, nes Kūčių dieną yra griežtas pasninkas. Kūčių valgiais mes vaišiname protėvių vėles – tokia buvo tos šventosios vakarienės prasmė“, – apibendrino L.Klimka.
