Virginija visada mėgo gaminti, tačiau net keisčiausiame sapne nesapnavo, kad vieną dieną taps pripažinta virtuvės vadove.
Žurnalistikos bakalauro ir semiotikos magistro studijas Vilniaus universitete baigusi Virginija ilgą laiką manė, kad teisingai pasirinko profesinį kelią ir kad jos didžioji aistra – rašyti.
Po mokslų ji dirbo Zarasų viešojoje bibliotekoje atstove ryšiams su visuomene, rašė straipsnius, rengė įvairius projektus. Vienas jų buvo parengtas Europos savanorių tarnybai, jo tikslas – į Zarasų biblioteką prisivilioti savanorių iš užsienio.
Taip į Zarasus atvyko bulgaras Ivanas Džumerovas.
Virginija su bendraamžiu jaunuoliu greitai susibičiuliavo. Vėliau Ivanui išvykus į gimtinę jie dar metus bendravo daugiausia virtualiai, kol galop abu nusprendė kurti bendrą ateitį. 2014 metais žurnalistė susikrovė lagaminus ir išvyko pas mylimąjį į Bulgariją. Netrukus pora susituokė.
Svetimoje šalyje V.Pupeikytė-Džumerova kurį laiką įvairiems Lietuvos portalams rašė straipsnius, išleido knygą „Prisijaukinti Bulgariją“.
„Galiausiai pajutau, kad išsisėmiau. Atrodė, kad parašiau apie ką tik galėjau. Temų, įdomių pašnekovų ieškojimas mane labai išvargino. Viena, kai dirbi žurnalistinį darbą tiesiogiai, dalyvauji renginiuose, gyvai bendrauji su pašnekovais, ir kita, kai sėdi namuose ir visas tavo informacijos laukas yra tik socialiniai tinklai. Tai buvo nelengva. 2016 metais išgyvenau kūrybinę krizę, blogai jaučiausi.
Žinoma, Sofijoje vaikščiojau į darbo pokalbius, susijusius su mano profesija, tačiau su lietuvių ir anglų kalba nebuvau paklausi. Kadangi vietos kalbos nemokėjau, su galimybe dirbti žurnalistinį darbą teko atsisveikinti“, – prisiminė Virginija.
Per vieną kalėdinį vakarą, surengtą lietuvių bendruomenės, Virginija susipažino su dviem lietuvėmis, kurios tuo metu studijavo Bulgarijos sostinėje esančioje HRC kulinarijos akademijoje.
Ši mokykla labai populiari ir išskirtinė, nes savo studentus siunčia į garsiausius Europos ir Amerikos viešbučius bei restoranus.
Merginos papasakojo Virginijai apie dvejus metus trunkančias studijas ir ji susidomėjo. Grįžusi namo papasakojo vyrui apie naują pažintį ir iškėlė idėją – o jeigu ji ryžtųsi priimti drąsų sprendimą ir pakeistų profesiją?
Jau netrukus žurnalistė kulinarijos mokykloje užsirišo prijuostę ir ėmė narplioti kulinarines vingrybes. Paskaitos vyko anglų kalba.
– Ar neslėgė nuostata, kad, lyginant su žurnalistika, stovėjimas prie puodų yra žemesnio lygio veikla?
– Buvo visokių minčių. Iš pradžių ego tarsi šaipėsi iš manęs – esą mergina, turinti aukštąjį išsilavinimą, bet viso labo tegali skusti morkas. Ir kai kurie artimieji, draugai nesuprato, kodėl tuo užsiimu. Stebėjosi, negi man taip patinka gaminti valgį, o gal labai nuobodžiauju, kad į tobulinimosi kursus užsirašiau. Jie mano mokslų nevertino rimtai.
Per pirmąjį studijų pusmetį susipažinau su kulinarijos pagrindais. Teko išmokti pagrindines gaminimo technikas, įvairius terminus prancūzų kalba.
Tik po pusmečio, kai išvažiavau atlikti praktikos į vieną Nyderlandų restoraną, aplinkiniai pradėjo suprasti, kad tai nėra šiaip pramoginiai kursai, kad tai profesijos keitimas, kad aš mokausi amato iš pagrindų. Antroji praktika buvo Anglijoje, Hampšyre, garsaus viešbučio „Four Seasons“ restorane.
– Ar išsiskyrimas su vyru neslėgė?
– Nebuvo lengva, bet mūsų šeimoje didžiausia vertybė yra atvirumas. Mes buvome psichologiškai pasiruošę, kad laukia ilgas išsiskyrimas. Dažnai vienas pas kitą skraidėme. Antrajai stažuotei galėjau rinktis Ameriką, tačiau man tokia kelionė buvo per brangi ir tolima. Nusprendėme, kad stažuosiuosi arčiau – Didžiojoje Britanijoje.
Abi praktikos buvo skirtingos. Pirmasis pusmetis Nyderlanduose psichologiškai buvo sudėtingas, nes dar nebuvau persilaužusi, kad esu ne žurnalistė, o paprasta virtuvės darbuotoja. Iš manęs buvo tikimasi, kad paklusiu ir vykdysiu visus aukštesnio rango darbuotojų nurodymus. O aš išgirdusi kokį paliepimą iškart atakuodavau klausimais – kodėl?
Dabar manau, kad jiems su manimi buvo sunku. Juk kai esi žemiausias pagal rangą, tiesiog be žodžių turi vykdyti tai, ko tavęs prašoma. Anglijoje jau buvo lengviau, buvau pripratusi prie virtuvės taisyklių.
– Anglijoje jums buvo pasiūlyta likti dirbti?
– Taip, kai pusmečio praktika baigėsi, man pasiūlė likti dirbti.
Man patiko darbas, jau buvau viena virtuvės vadovų, tik stovinčių dar ant žemo laiptelio, nes ką tik buvau baigusi mokslus. Bet nesibaiminau, žinojau, kad laikui bėgant mano karjera įsisiūbuos. Restorane „Four Seasons“ dirbau pusantrų metų.
Po to pradėjau galvoti, kad norėčiau pakeisti aplinką ir iš Anglijos užkampio persikelti į judrų Londoną.
Čia dalyvavau gal dešimtyje darbo pokalbių. Jų metu pusdienį tekdavo pasisukioti virtuvėje ir parodyti, ką sugebu. Visur dėl darbo sulaukiau teigiamų atsakymų.
Supratau, kad Anglijoje susirasti darbą restorane yra paprasta. Bet visus pasiūlymus atmečiau. Kažkodėl tai viena, tai kita netikdavo, o gal priežastis buvo ta, kad restorane „Four Seasons“ mano kartelė buvo pakelta labai aukštai. Tačiau vis dėlto nutariau savo noru palikti turimą darbą, pailsėti ir susirasti kitą virtuvę.
O tada prasidėjo karantinas, kavinės ir restoranai užsidarė. Apie darbą maitinimo įstaigoje galėjau tik pasvajoti. Tiesa, iš pradžių kritiškai žiūrėjau į pandemiją, maniau, kad greitai viskas grįš į vėžes. Bet situacija tik prastėjo.
Pasitarėme su Ivanu ir nusprendėme, kad man laikas grįžti į Bulgariją. Su vyru vienas kito buvome siaubingai išsiilgę, gyvenimas vėl po vienu stogu priminė medaus mėnesį. Tačiau ir Bulgarijoje dėl pandemijos viskas buvo apmirę.
Bėgant laikui ėmė slėgti nuobodulys. Sukau galvą, kuo galėčiau užsiimti.
– Tuo metu jūsų kasdienybę ir užkariavo tortai.
– Nors buvau įgudusi gaminti pačius įmantriausius ir sudėtingiausius patiekalus, nemokėjau kepti tortų. Kulinarijos akademijoje to mūsų nemokė. Ten moko gaminti visokius pyragaičius, įvairius desertus. Tortas tarp kulinarijos profesionalų nevertinamas, per daug paprastas. Manoma, kad tortų kepimas – namų šeimininkių veikla.
Kartą į vyro darbą atvyko svečių, jie buvo vaišinami parduotuvėje pirktu tortu. Jis buvo neskanus, riebus. Tuomet vyro paklausiau, kodėl manęs nepaprašė iškepti. Ivanas nustebęs mestelėjo: „Taigi tu nemoki kepti tortų.“ Savimeilė buvo įžeista, ir aš nutariau trūks plyš išmokti. Internetas ir mano kantrybė padarė stebuklus.
Man svarbiausia, kad būtų pusiausvyra tarp skonio ir grožio. Nedidelio Svogės miesto, kuriame šiuo metu gyvename, žmonės jau spėjo pamėgti mano kepinius.
Žmonės įpratę, kad per gimtadienį reikia ant ko nors uždegti žvakutes. Ir Ivano bendradarbiams mano tortai daro įspūdį.
Aš seku tortų madą įvairiose pasaulio šalyse. Visur gaminiai labai skiriasi. Bulgarams patinka paprasti kepiniai, įtakos tam turi šalies ekonominė, istorinė padėtis. Tai skurdus kraštas, o desertas yra prabangos dalykas, tad įprasta, kad ten desertai nėra įmantrūs.
Kai klientų klausiu, kokio skonio, puošybos pageidautų, dažnai sako: „Kad būtų biskvitas su kremu.“
Norėčiau, kad ateityje mano veikla taptų rimtu verslu. Kol kas apie nuosavą restoraną ar kepyklėlę negalvoju, nes ateityje gali tekti keltis į kitą Bulgarijos miestą ar į kitą šalį. Ivanas dirba tarptautinėje kompanijoje.
Jau grįžau prie rašymo, rašau straipsnius įvairiems Lietuvos portalams.
– Kai gaminate pietus ar vakarienę, kokią virtuvę dažniausiai renkatės?
– Priklauso nuo sezono. Jei yra šviežių daržovių, ruošiu bulgariškus patiekalus. Žiemą pasiilgstu sunkių lietuviškų patiekalų. Vasarą dažnai gaminu šaltibarščius.
Su vyru mėgstame itališką virtuvę. Rizotą gaminame su grybais, nes esame užkietėję grybautojai. Kalnuose daug grybų, turime ir susidžiovinę, ir užsišaldę.
– Turistams Bulgarija dažniausiai siejasi su poilsiu prie jūros.
– Mes su vyru apie Bulgarijos pajūrį sakome, kad tai ne Bulgarija, o Rusija. Ten labai daug rusų turistų, jie ten turi įsigiję nekilnojamojo turto ir neretai elgiasi taip, lyg ši šalis būtų Rusijos provincija.
Svogės miestelis, kuriame gyvename, stūkso kalnų tarpeklyje. Jame yra šokolado fabrikas. Ivanas ten dirba žmogiškųjų išteklių vadovu.
Man čia nepatinka, nes yra šalta. Paminėjus Bulgariją visi mano, kad tai šiltas kraštas. Žinoma, čia klimatas daug švelnesnis, bet nėra ką lyginti, tarkime, su Bulgarijos viduriu.
Kai esi kalno viršuje ir stebi horizontus, tai vienas dalykas, kitas – kai esi apačioje apsuptas kalnų, metančių nuolatinį šešėlį. Vėsu, drėgna, pas visus įsiveisęs pelėsis. Dabar toks metas, kai lauke yra šilčiau nei pas mane namuose.
Šokolado fabrikas Svogėje stovi neatsitiktinai. Dėl nuolatinio šešėlio fabrike galima palaikyti pastovią temperatūrą. Net vasarą patalpos neįšyla.
Kai einame grybauti, retai sutinkame tokių pat entuziastų. Čia yra visiškai laukinė, bet labai graži gamta.
Prieš tai mes gyvenome Karlove, vyras dirbo fabrike Bulgarijos rožių slėnyje. Čia masiškai auginamos rožės, iš kurių spaudžiamas aliejus. Ten susiradome daug draugų ir kartais savaitgalį juos aplankome. Ypač gražu ten gegužės ir birželio mėnesiais, visur oras kvepia. Kartą pas vieną draugą, kuris turi rožių laukus, raškėme žiedus. Teko keltis prieš saulėtekį, nes tuomet rožės yra drėgnos ir išskiria daugiausia aliejaus.
– Ar sunkiai sekėsi priprasti prie vietos žmonių, bendravimo stiliaus?
– Iš pradžių buvo sunku. Aš esu santūri, rami, o bulgarai rėkia, šaukia, emocionaliai rodo temperamentą. Jausdavausi sutrikusi.
Užtruko, kol įsisąmoninau, kad šaukdami jie nebūtinai rodo pyktį. Jie šaukia, nes jiems taip patinka.
Prisimenu, kai pirmą kartą Ivanas mane nusivežė pas savo tėvus, susitikimas man pasirodė keistas. Prie stalo virtuvėje jie rėkė, ir aš net pamaniau, kad gal jiems nepatinku. Ivanas nuramino, kad tai normalus bendravimas. Dar jie savotiškai purto galvą. Jeigu sako „taip“, į šalis purto galvą, o jeigu „ne“, tuomet linksi. Todėl patikimesnis variantas klausytis, ką sako, negu sekti kūno kalbą.
Šiaip bulgarai draugiški, paslaugūs. Jie mėgsta su kitataučiais susipažinti, draugauti. Jiems aš esu labai graži. Kai gyvenau Lietuvoje, jaučiausi eilinė moteris, o čia esu grožio etalonas.
Tas perdėtas dėmesys, liaupsės iš pradžių labai trikdė.
– Kokie bulgarų patiekalai jums padarė ypatingą įspūdį?
– Man patinka bulgariška šaltsriubė „tarator“ – kaip mūsų šaltibarščiai, tik be burokėlių. Sriubai paruošti reikia jogurto, agurkų, krapų, česnakų, dėl traškumo dedama graikinių riešutų. Bulgarai valgo daug daržovių. Labai skanios tradicinės salotos „šopska“ iš pomidorų, agurkų, paprikų ir svogūnų. Viskas pašlakstoma alyvuogių aliejumi.
Ten vaisių ir daržovių sezonas ilgas, tad kaip virtuvės vadovė galiu pasakyti, kad nėra reikalo produktų gadinti įmantriomis procedūromis.
