Bet pirmiausia, kas kilo mintyse mąstant apie tai, nuo ko pradėti apžvalgą, ir buvo būtent ši baisi frazė.
Taip taip: „Būkime ..., bet teisingi“ (specialiai taškeliais pažymėjau tą žodį, kad neprisišaukčiau varganų dienų sau). Tad būkime teisingi ir atsakykim šioje apžvalgoje į klausimą: kokios maitinimo įstaigos populiariausios Lietuvoje? Rašydamas turėsiu galvoje tik Lietuvą ir joje esančias maitinimo įstaigas. Jokių sugretinimų su užsienio restoranais.
Tad kas šiandien populiaru? Pasakysit, jog prabangūs restoranai, kuriuose vakarienė dviems svyruoja ties 200 eurų suma? Taip, jie populiarūs skaitomiausiuose portaluose, kai restoranai pas save sukviečia žinomus lietuvaičius.
Tad jei pasigilintume ir imtume pavyzdžiu Klaipėdos miestą, jame gurmanų, kartą ar du per savaitę leidžiančių sau vakarienę už minėtą sumą, bus kokie 200.
Tad rašydamas šią apžvalgą taikiau į didžiąją Lietuvos auditorijos dalį, kuri dažniausiai lankosi kavinėse ar užeigose, panašiose į barą „Laura“.
Išties daugelis panašių maitinimo įstaigų lankytojų su mielu noru kokį kartą apsilankytų ir prabangiame restorane. Tiesiog prisiminkime tą žinomą frazę: „būkime bie...“ ir pasakykime tiesą: pragyvenimo lygis Lietuvoje nėra toks aukštas, kad žmonės galėtų sau leisti kas savaitę išleisti po 200 eurų vakarienei restorane. Daugelio šeimų savaitinės išlaidos bendram ūkiui sudaro tuos 200 eurų savaitei.
Tad baras „Laura“ – ir mano pažintis su čia tiekiamu maistu.
Panašius į šiame bare meniu aš vadinu biblija. Storas aplankalas su daug įmaučių, kuriose patiekalų iš vištienos, kiaulienos ar jautienos – dešimtys. O kur dar bulviniai patiekalai...
Vartydamas tokį meniu aš vis pagalvoju apie tuos, kurie dirba virtuvėje ir visą tai turi pagaminti. Tad žemai lenkiu galvą prieš tuos virėjus už jų kantrybę.
Suprantama, kad panašiose maitinimo įstaigose stipriausias „arkliukas“ būna kepsniai iš kiaulienos ar vištienos, gardinti padažais arba apkepti sūriu, ir, žinoma tarkuotų bulvių patiekalai.
Net pirmą kartą lankydamasis šiame bare, galėčiau pasakyti tą patį. Ir jei paklaustume virėjos, koks kepsnys čia populiariausias, ji, spėju, atsakytų, jog tai koks karbonadas su sūriu arba vištiena su grybų padažu.
Tad be tradicinių panašioms įstaigoms patiekalų užsakėme ir jautienos kepsnį, vadinamąjį steiką, nes nebepamenu, kada man asmeniškai teko matyti jį už 13,50 euro. O padavėjos pasiteiravimas, kaip iškepti mėsą, tą nuostabą dar labiau sustiprino.
Pradėkime nuo sriubų.
Niekada nesupratau, kodėl duona prie sriubos patiekiama ant polėkštės, o ne atskiroje lėkštelėje. Kad ir kaip sukdavau galvą, vienintelis atsakymas, kuris man ateidavo į galvą, kad tas, kuris sugalvojo tokį patiekimą, mąstė taip: įdėk atskirai dvi – nesižiūrės, įdėk daugiau – suvalgys viską...
Tad duonos patiekimas ir buvo vienintelė dalykas, prie ko galėjome prisikabinti valgydami charčio ir dienos (tądien buvo vištienos) sriubas.
Sočios tirštokos sriubos pasufleravo atsakymą į dar vieną klausimą: kodėl kavinės–barai, o ne prabangūs restoranai populiarūs liaudyje. Tai gausios porcijos. Aš asmeniškai po charčio sriubos, žvelgdamas į man patiektą karką su troškintais kopūstais mąsčiau, ar neteks jos paprašyti supakuoti išsinešti.
Iš trijų pagrindinių patiekalų mane labiausiai domino jautienos kepsnys, kurį užsisakė mažasis iš katinų. Padavėjos paprašėme, kad jautieną iškeptų „medium rare“. O padarę skersinį mėsos pjūvį pamatėme kažką tarp „medium“ ir „medium well“. Jei nenaudojant angliškų terminų: tiesiog perkepė.
Dar viena, kas užkliuvo, – tai česnako galvutė, patiekta prie kepsnio. Matyti, kad noro žengti koja kojon su šių dienų madomis yra, bet kaip reikia paruošti česnako galvutę, kad ji atitiktų pirminę idėją, – nežinoma. Vien pakepinti keptuvėje česnako galvutę iš abiejų pusių, kad pjūviai apskrustų, nepakanka. Nes valgydamas kepsnį turėčiau česnaką išspausti iš lukštų lyg dantų pastą, o ne sėdėti ir jį lukštenti. Geriausia prieskoniais pagardintą česnaką su šlakeliu aliejaus įsukti į foliją ir palaikyti kaitroje orkaitėje ar grilyje.
Bet štai mintis, kad šis baras sužibės su stipriais tradiciniais patiekalais, manęs neapgavo. Minkštutė vištiena, patiekta su grybų padažu, buvo skanus klasikinis patiekalas, kokiais didžiuojasi daugelis kavinių ir užeigų.
O mintys, kad karką reikės neštis namo, išgaravo po pirmojo kąsnio. Bendro skonio negadino net tai, kad rauginti kopūstai pasirodė kiek pertroškę. Karka karūnavo viską: traški odelė, po ja – plonytis riebaliuko sluoksnis ir tada – minkštutėlė mėsa, krentanti nuo kaulo, ir visa tai – už juokingus 9,50 euro.
Reziumuojame. Nepaminėjau padavėjų darbo, nes nebuvo prie ko prisikabinti. Merginos išties dirbo profesionaliai. Atmetus tai, kad ne visi patiekalai buvo patiekti iš kairės, bendravimo ir dėmesio buvo per akis.
Tad vertinu barą „Laurą“ stipriu 4/5, ir jei ne tas kepsnys, būčiau pagalvojęs ir apie aukštesnį balą. Jei turit norą neįmantriai pavalgyti neieškant kažkokių įdomesnių poskonių, drąsiai rekomenduoju jums šį bariuką Klaipėdoje.
