Įdomybės apie gvazdikėlius: ilgai slėptos paslaptys ir aršios kovos dėl šio prieskonio kontrolės

Gvazdikėliai yra vienas svarbiausių prieskonių žmonijos istorijoje. Dėl jų vyko karai, daug žmonių prarado gyvybes tiek kovose dėl šių prieskonių kontrolės, tiek gabendami juos iki turtuolių stalo.

 Gvazdikėliai.<br> 123rf nuotr.
 Gvazdikėliai.<br> 123rf nuotr.
 Džiovinami gvazdikėliai Zanzibare. Dabar ši šalis yra viena didžiausių gvazdikėlių augintojų pasaulyje.<br> 123rf nuotr.
 Džiovinami gvazdikėliai Zanzibare. Dabar ši šalis yra viena didžiausių gvazdikėlių augintojų pasaulyje.<br> 123rf nuotr.
 Gvazdikėliai yra išdžiovinti neišsiskleidę kvapniojo gvazdikmedžio (Syzygium aromaticum) žiedpumpuriai.<br> 123rf nuotr.
 Gvazdikėliai yra išdžiovinti neišsiskleidę kvapniojo gvazdikmedžio (Syzygium aromaticum) žiedpumpuriai.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Saulius Lukošius, receptorius.lt

Jun 5, 2022, 1:11 PM, atnaujinta Jun 6, 2022, 7:04 PM

Gvazdikėliai yra išdžiovinti neišsiskleidę kvapniojo gvazdikmedžio (Syzygium aromaticum) žiedpumpuriai. Daugelyje kalbų gvazdikėliai yra vadinami vinimis – dėl formos, primenančios nedideles vinis.

Gvazdikmedžiai kilo iš Molukų archipelago salų (dabartinė Indonezija). Manoma, kad salų pavadinimas kilo iš arabų kalbos frazės „Jaziratul Muluk“ – karalių šalis. Molukų salos dar buvo vadinamos prieskonių salomis, mat jose augo gvazdikėliai ir muskato riešutai. Ilgą laiką tai buvo vienintelė vieta pasaulyje, kur gvazdikmedžiai augo, o gvazdikėlių kilmė buvo pirklių griežtai saugoma paslaptis. 

Apie tūkstantuosius mūsų eros metus Ibrahimas ibn Wasif Shahas, aprašinėdamas pasaulio stebuklus, rašė: „Ir kažkur netoli Indijos yra sala, kurioje yra Gvazdikėlių slėnis. Nė vienas pirklys ar jūreivis nebuvo ten įžengęs ir nematė medžio, ant kurio gvazdikėliai auga: kalbama, kad gvazdikėlius parduoda džinai. Jūreiviai atvyksta į salą, palieka savo prekes ant kranto ir grįžta į laivą. Kitą rytą šalia kiekvieno daikto jie randa tam tikrą kiekį gvazdikėlių. Sako, kad švieži gvazdikėliai yra malonaus skonio. Salos gyventojai juos valgo ir nei serga, nei sensta.“

Gvazdikėlius Molukų salų gyventojai kultivuoja jau daugiau nei du tūkstančiai metų. Salų tautosaka pasakoja, kad senovėje su gvazdikmedžiais elgdavosi kaip su nėščiomis moterimis: vyrai negalėjo šalia medžių triukšmauti, dėvėti kepurių, o naktimis – netoliese kurti ugnį, kitaip medis gali nevesti vaisių. 

Netgi iki dabar salose išlikęs paprotys gimus vaikui pasodinti gvazdikmedį; tikima, kad jei medis sveikai augs, sveikas bus ir vaikas. Kai kurie regiono gyventojai dar ir dabar įsikiša į šnerves gvazdikėlius, taip siekdami apsisaugoti nuo demonų. Indijoje manoma, kad noras gerti alkoholį sumažės, jei čiulpsite porą gvazdikėlių jų nesukramtydami ar nenurydami.

Nors salų gyventojai pagarbiai elgėsi su gvazdikmedžiais, pačiam prieskoniui nerodė didelio susidomėjimo. Tačiau jie labai sudomino indus bei kinus, kurie išplatino gvazdikėlius po Aziją. 

Manoma, kad pradžioje gvazdikėliai buvo naudojami ne maistui, o kaip aromatinė medžiaga. Indai ankstyvojoje sanskrito literatūroje gvazdikėlius vadina „katukaphalah“ – turinčiais stiprų aromatą.

Trečiajame amžiuje Kinijoje buvo reikalaujama, kad dvariškiai kramtytų gvazdikėlius imperatoriaus Hano akivaizdoje – tuo buvo siekiama pašalinti nemalonų burnos kvapą.

Gvazdikėliai Europos istorijoje

Ilgainiui gvazdikėlių prekyba plito vis toliau į vakarus nuo savo gimtosios vietos, kol galiausiai pasiekė ir Europą. Romėnai vadino gvazdikėlius „clavus“ – išvertus iš lotynų, tai vinis. Gvazdikėliai buvo naudojami smilkalų ir kvepalų gamyboje. Romėnų istorikas Plinijus Senasis rašė apie gvazdikėlius, kad jie vertingi tik dėl savo aromato.

Kadangi prieskoniai buvo egzotiška ir itin brangi prekė, tik turtingiausi visuomenės nariai galėjo juos sau leisti, todėl prieskoniai senovės Romoje buvo svarbus statuso simbolis. Romos imperatorius Konstantinas Didysis siuntė 45 kg gvazdikėlių dovaną popiežiui Šventajam Silvestrui I, kuris, anot legendų, išgydė imperatorių Konstantiną nuo raupų.

Tamsiaisiais amžiais apmirusi prieskonių prekyba artėjant viduramžiams pradėjo atgyti. Ilgą laiką gvazdikėliai, vertinti tik dėl savo aromatinių savybių, pradedami naudoti medicinoje ir galiausiai – virtuvėse. 

Viena viduramžių knyga teigė, kad vyras, praradęs savo potenciją, ją atgaus išgėręs pieno su grūstais gvazdikėliais. Italų gydytojas Aldobrandino da Siena XII amžiuje rašė, kad gvazdikėliai stiprina skrandį ir kūną, pašalina vidurių pūtimą ir irzlumą. 

Prancūzų profesorius Jeanas-Claude'as Martinas rašė, kad gvazdikėliai yra naudingi akims, kepenims, širdžiai ir skrandžiui. Vokiečių farmacininkas Ji Josef Kamel atrado, kad gvazdikėliai yra stiprus antiseptikas, padedantis numalšinti dantų skausmą. 

Šiuolaikinis mokslas patvirtino, kad gvazdikėliuose esantys elementai (ypač eugenolis) turi stiprių antibakterinių, antioksidacinių (apsaugančių maistą nuo gedimo) ir priešgrybelinių savybių. 

Laboratoriniai tyrimai parodė, kad gvazdikėlių aliejus yra natūralus pesticidas: jis yra nuodingas kai kuriems vabzdžiams.

Prie gvazdikėlių (ir kitų prieskonių) kulinarinio populiarėjimo prisidėjo kryžiaus karuose dalyvavę frankai. Frankų didikams įsikūrus Jeruzalės karalystėje, jų virtuvėse pradėjo dirbti arabų virėjai ir frankai po truputi pradėjo naudoti naujus prieskonius – gvazdikėlius, šafraną ir cinamoną. Kaip ir senovės romėnų laikais, prieskoniai frankams tapo svarbi priemonė demonstruoti savo aukštą visuomeninį statusą.

Prieskoniams tampant labiau prieinamais, gvazdikėliai pagaliau pradedami naudoti Europos virtuvėse. IX amžiuje šv. Galo vienuolyno Šveicarijoje vienuoliai naudojo gvazdikėlius pagardinti pasninko žuviai. X amžiaus arabų keliautojas pasakoja matęs Vokietijos Mainco miesto piliečius naudojant gvazdikėlius maistui gaminti.

Hildegarda Bingenietė, XII amžiaus Vokietijos abatė ir rašytoja, mini gvazdikėlius „Liber subtilatum“ raštuose. Gvazdikėliai minėti ir Norvegijos bei Švedijos karalienės Blanche dvaro įrašuose.

Seras Kenelme Digby buvo 17-to amžiaus anglų dvariškis ir karalienės Henrietos Marijos draugas. Savo knygoje apie karalienės mėgstamus patiekalus ir gydymo priemones jis aprašė Portugališką sultinį, kuris paruošiamas naudojant kalendrų sėklas, šafraną, pipirus ir gvazdikėlius.

Prieskonių karai

Ilgus amžius arabų pirkliai, norėdami apsaugoti prieskonių monopoliją, skleidė fantastiškus pasakojimus apie prieskonius. Prieskonių medžiai, anot jų, augo sekliuose ežeruose, kuriuose pilna nuodingų gyvačių ir kuriuos saugojo sparnuoti žvėrys. Nors viduramžiais gvazdikėliai jau buvo įsitvirtinę Europos virtuvėse, jų augimo vieta europiečiams vis dar nebuvo žinoma.

Keletą amžių Europos prieskonių monopoliją savo tvirtai suspaustame kumštyje laikė Venecija, uždirbdama milžiniškus pelnus. Kitos šalys desperatiškai stengėsi atrasti prekybinius kelius, kurių nekontroliuotų Venecija. 

1492 m. Kristupas Kolumbas išplaukė atstovaudamas Ispanijai, o 1497 m. Johnas Cabotas – Anglijai, tačiau jiems taip nepavyko rasti prieskonių žemių (nors Kolumbas grįžo iš savo kelionės su daugybe naujų vaisių ir daržovių, įskaitant aitriąsiais paprikas, kartu atradęs ir Ameriką).

Gvazdikėlių kilmės paslaptis galiausiai buvo atskleista, kai Molukų salose 1512 metais išsilaipino portugalai. 15 metų prieš tai portugalas Vasco Da Gama atrado kelią į Indiją, apiplaukdamas Afriką. 

Afonso de Albuquerque, portugalų vietininkas Indijoje, išgirdo vietinių jūreivių pasakojimus apie paslaptingąsias prieskonių salas. Jis nedelsdamas suorganizavo ekspediciją ir netrukus dviejų laivų įgulos pagaliau atrado pažadėtąją žemę (ekspedicijoje taip pat dalyvavo indų laivas su maisto atsargomis).

Portugalai mainė varpelius, apyrankes ir įvairius niekučius į prieskonius. Laivai buvo pripildyti gvazdikėlių, muskato riešutų bei muskato žiedų ir pasuko atgal į Malaka miestą (dabartinė Malaizija). Vienas laivas, vadovaujamas keliautojo António de Abreu, sėkmingai grįžo, parveždamas prieskonių lobį. Kitas laivas, pasenęs, perkrautas ir vos kapanodamasis audringomis jūromis, užplaukė ant rifo ir Malakos taip ir nepasiekė.

Per ateinančius dešimtmečius portugalai įsitvirtino Molukų salose, tačiau dėl prieskonių kontrolės kilo daug kruvinų konfliktų. Vyko kovos tiek su salas valdžiusiais sultonatais, tiek su kitais kolonizatoriais – ispanais, anglais, olandais. Prieskonių kontrolę galiausiai perėmė nugalėtojai olandai.

Gvazdikėlių monopoliją galų gale nutraukė prancūzų valdininkas labai tinkama pavarde – Pierre Poivre (pranc. Pipiras). 1770 metais, praėjus daugiau nei 250 metų nuo portugalų išsilaipinimo Prieskonių salose, jam pavyko paslapčia išgabenti gvazdikmedžių ūglius į Mauricijų, o iš ten gvazdikmedžiai galiausiai pasiekė Seišelių salas. 

Arabų prekiautojas Harameli bin Salehas atvežė gvazdikėlius į Zanzibarą ir ši sala ilgainiui tapo viena didžiausių gvazdikėlių augintojų pasaulyje.

receptorius.lt

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.