Į tėvo restoraną po pamokų skubėdavęs ir nuo vaikystės ne namie pietaudavęs A.Meschino tai planuoja daryti dar ilgai. Vilniuje jau trečią dešimtmetį veikia jo įkurtas restoranas „Da Antonio“, o prieš dvidešimt metų įkurtoje Užupio picerijoje sukasi iš Italijos atvykę jo brolio sūnūs – 32 metų Federico ir 26 metų Edoardo.
Sukasi taip vikriai, kad nustebino net Neapolyje susirinkusius picų olimpinėmis žaidynėmis vadinamo konkurso dalyvius ir komisiją.
Konkurse, kurį kas trejus metus rengia šimtametes picos tradicijas rūpestingai sauganti asociacija iš Neapolio „Associazione Verace Pizza Napoletana“ (Tikros Neapolio picos asociacija), E.Meschino užėmė penktąją vietą.
Išgirdę, kad Edoardo dirba picerijoje, kur per dieną kartais iškepama net 500 picų, visi nustebo. Dar didesnė nuostaba čempionato dalyvių veiduose pasirodė išgirdus, kad ši picerija – ne Italijos didmiestyje, o Vilniuje.
„Mūsų tikslas toks ir yra – nustebinti italus“, – šypsojosi restoranų įkūrėjas A.Meschino, į Vilnių prisiviliojęs su restoranų verslu nieko bendra neturinčio, politikos ir žiniasklaidos pasaulyje besisukančio brolio sūnus.
Jis neatmetė, kad prie Vilniuje gyvenančių brolių gali prisidėti ir jaunėlis, kuriam dabar – penkiolika. „Jis svajoja žaisti krepšinį, bet jei nepavyks uždirbti duonos iš sporto, teks susitaikyti su tikrove – atvažiuoti į Vilnių ir kepti picas. Žinoma, jei brolis išleis“, – kalbėjo A.Meschino.
Jų šeima su restoranų verslu nesiskiria maždaug nuo 1970 metų. Australijoje, apie pusę milijono gyventojų turinčiame Niukaslo mieste, A.Meschino tėvas Fernando turėjo restoraną. Jis buvo pagrindinėje, judriausioje, miesto gatvėje, kur veikė parduotuvės ir kino teatras.
A.Meschino motinai beveik nereikėdavo virti pietų – po pamokų grįžęs paauglys sūnus iš karto traukdavo į restorano virtuvę.
Antonio gimė Australijoje, bet kai sulaukė paauglystės, iš Italijos į Australiją emigravusi jo šeima nusprendė grįžti į Europą. Tačiau po kurio laiko A.Meschino, kaip ir jo tėvas, pasirinko gyvenimą užsienyje. Nepriklausomybę tik atgavusioje Lietuvoje pirmą kartą apsilankęs italas čia įžvelgė nišų verslui, o 1996 metais atidarė savo pirmąjį restoraną „Da Antonio“.
Tuo metu jie su žmona Asta Meschino Vilniuje, Gedimino prospekte, jau buvo atidarę nedidelę drabužių parduotuvę „United Colors of Benetton“. Apžiūrėti naujos parduotuvės privačiu lėktuvu atskrido vienas mados kompanijos „Benetton“ įkūrėjų Luciano Benettonas.
Tuomet A.Meschino jam parodė patalpas Vilniaus gatvėje, kur planavo atidaryti dar vieną parduotuvę. Apsidairęs patalpose su didžiuliais langais milijardierius L.Benettonas išsinešė į lauką kėdę, pasistatė ją ant šaligatvio ir sėdėjo beveik dešimt minučių.
Pakilęs parnešė kėdę į vidų ir pareiškė: „Benettonų parduotuvės čia nebus.“ Verslininkas greitai suprato, kad Vilniaus gatvėje per mažai praeivių. Dabar viena gyviausių Senamiesčio gatvių 1995 metais buvo visiškai apmirusi.
Tuomet pasitaręs su žmona A.Meschino Vilniaus gatvėje atidarė restoraną. Kad jame būtų galima pastatyti picų krosnį, reikėjo išimti vieną didžiulį langą.
Nuo vaikystės restoranuose besisukantis A.Meschino vėl pateko į sau artimą ir gerai pažįstamą aplinką: „Vos ėjęs į restoraną matau, ko trūksta: lemputė nedega, muzika negroja, nešvaru ar stalas ne taip pastatytas.“
Italo įkurtas „Da Antonio“ Vilniuje veikė labai sėkmingai, todėl verslininkas restoranus kūrė vieną po kito. Vienu metu Baltijos šalyse jam priklausė 33 maitinimo vietos.
Tačiau verslininkas netrukus suprato, kad turėdamas tiek vietų negali būti tikras jų šeimininkas. Nenorėdamas, kad „šeimos verslas taptų pramoniniu“, daugumą vietų jis uždarė.
Tikrasis šeimininkas jis restorane „Da Antonio“: „Aš vienintelis turiu restorano raktą ir signalizacijos pultą – aš restoraną atidarau, aš jį ir uždarau.“ A.Meschino prisiminė, kad ne kartą yra tekę laukti, kol antrą valandą nakties restoraną paliks paskutinis klientas.
Tuomet dar nebuvo mobiliųjų telefonų su internetu, todėl laukdamas, kol svečias ištuštins dar vieną taurę konjako, restorano vadovas skaitydavo laikraščius.
„Jei turėčiau antrą, trečią ar septintą vietą, to daryti negalėčiau“, – sakė A.Meschino, retai užsukantis net į Užupio piceriją, kur darbuojasi abu jo sūnėnai.
Pačiam restorane galima nebūti tik tuomet, kai turi gerą komandą. To A.Meschino išmokė vienas mados kompanijos „Benetton“ įkūrėjų L.Benettonas, su kuriuo jie tapo draugais.
Kai jie vaikščiojo Gedimino prospektu, A.Meschino žinomo mados pasaulio atstovo paklausė, kaip jis sugeba prižiūrėti 7500 parduotuvių, kurios jau per 40 metų veikia įvairiose šalyse. „Turėdamas tiek parduotuvių aš negaliu padaryti nieko, tik suburti gerą komandą“, – ilgam jo žodžius prisiminė verslininkas.
Geriausia A.Meschino komanda – šeima. „Aš esu kaip Steve’as Jobsas (vienas kompanijos „Apple“ įkūrėjų), o jie – kaip mano „iPhone“ ar „iPad“, – apie savo šeimos narius kalbėjo A.Meschino.
Jis džiaugėsi, jog Užupio picerija jau 20 metų sėkmingai veikia tik dėl to, kad tai – tikras šeimos verslas.
Lankytojų eilės prie picerijos stovėjo ne visada, tačiau kiekvieno šeimos nario atėjimas į šį verslą vis labiau stumteli į priekį.
A.Meschino prisiminė, kad prie verslo sėkmės prisidėjo ir vienas atsitiktinumas. Vienu metu vyko Užupio gatvės remontas, užtrukęs devynis mėnesius. Tuomet visi automobiliai buvo nukreipiami į Paupio gatvę ir važiuodavo pro piceriją. Taip ją atrado tie vilniečiai, kurie apie šią vietą dar nežinojo.
Prieš aštuonerius metus įvyko dar vienas virsmas – iš Italijos atvyko A.Meschino sūnėnas Federico. „Jo žinios apie picas buvo tokios: valgydavo jas du tris kartus per dieną“, – prisiminė A.Meschino.
Pirmąją savo picą Federico iškepė jau atvykęs pas dėdę į Vilnių. Po kelerių metų Užupio picerijos kepamos picos jau sulaukė tarptautinių apdovanojimų, o lankytojų nestokojanti picerija tapo dar populiaresnė.
Prie jos sėkmės prisidėjo ir populiaria nuomonės formuotoja tapusi A.Meschino dukra Karolina. Ji ne tiktai pati pietavo Užupio picerijoje, bet ir rašė apie tai socialiniuose tinkluose.
„Tačiau reklama – dar ne viskas. Ji gali lankytoją privilioti vieną kartą, bet jei bus neskanu, jis daugiau nebegrįš“, – svarstė A.Meschino.
Netrukus dėdės verslu susidomėjo ir Italijoje gyvenęs Edoardo. 2017-aisiais atvažiavęs į Vilnių jis tapo vyresniojo brolio mokiniu ir iškart susižavėjo picų kepėjo darbu.
„Kai sulaukiu svečių įvertinimų, padėkoju broliui Federico, kad man buvo toks griežtas“, – pasakojo vienu geriausių picų kepėjų pasaulyje pripažintas E.Meschino.
Jaunesnįjį brolį kepti picas išmokiusiam Federico prie krosnies tenka stoti vis rečiau. „Dabar jis – dirigentas“, – juokavo A.Meschino.
Abu broliai Lietuvoje susirado ir savo antrąsias puses – abu drauges sutiko dėdei priklausančiuose restoranuose.
F.Meschino susituokė šių metų pradžioje, o birželį jiems gimė sūnus Santiago.
Jaunesnysis jo brolis E.Meschino iš savo draugės išmoko lietuvių kalbos, o iš brolio – picų kepimo subtilybių, apie kurias galėtų kalbėti nesustodamas.
„Jaučiuosi kaip išėjęs iš sporto klubo, gaminant picas reikia labai stiprių rankų, – atsitraukęs nuo krosnies pasakojo E.Meschino. – Dar galėčiau pradėti bėgioti“, – juokėsi italas, nes gaminant picas reikia ir greičio.
Greičiu jis stebino konkurentus Neapolyje vykusiame konkurse, kur teko varžytis su 335 dalyviais iš penkių žemynų.
Užupio picerijai atstovavęs italas į šį renginį vyko visiškai ramus, lyg vyktų ne varžytis, o pramogauti. Savo eilės jis laukė be jokio jaudulio, o naktį prieš čempionatą praleido linksmindamasis su draugais.
„Rankoje dar tebelaikiau alaus bokalą, kai išgirdau, kad jau mano eilė. Nubėgęs į darbo vietą pirmiausia turėjau susiorientuoti, kas kur yra, be to, krosnis buvo visiškai šalta, į ją reikėjo pridėti daug malkų“, – pasakojo E.Meschino.
Nepaisant to, per aštuonias kiekvienam kepėjui skirtas minutes E.Meschino spėjo iškepti tris picas, o visi kiti komisijai pateikė tik po dvi.
Vykdamas namo iš Italijos savo dėdei A.Meschino Edoardo prasitarė, kad svajoja patekti į dešimtuką, bet būtų neblogai, jei jo pavardė atsirastų bent tarp 50 geriausiųjų. Dėdė patarė neturėti didelių vilčių, kad netektų skaudžiai nusivilti.
Grįžęs E.Meschino elektroniniu paštu gavo žinutę, kad užėmė penktąją vietą, o Italijos spauda rašė: „Jūs dar išgirsite apie jaunuolį, kuris taip vikriai sukasi prie krosnies.“
Tuo neabejoja ir pats E.Meschino, jau galvojantis apie kitą picų kepėjų olimpiadą ir ant rankos pasidaręs tatuiruotę – gabalėlį picos. Savo mėgstamiausios – marinara.
