Londone gyvenanti Z. Čepaitė anglus stebina ne cepelinais, o lietuviška burokėlių sriuba Receptas

Londone gyvenanti rašytoja Zita Čepaitė (64 m.) pati save įgaliojo atstovauti burokėlių sriubos interesams Jungtinėje Karalystėje ir pasivadino jos ambasadore.

Norėdama pavaišinti ir nustebinti draugus Z.Čepaitė jiems dažnai verda burokėlių sriubą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Norėdama pavaišinti ir nustebinti draugus Z.Čepaitė jiems dažnai verda burokėlių sriubą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Burokėliai.<br>123rf nuotr.
 Burokėliai.<br>123rf nuotr.
 Z.Čepaitė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Z.Čepaitė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Burokėlių sriuba.<br> 123rf nuotr.
 Burokėlių sriuba.<br> 123rf nuotr.
 Burokėlių sriuba.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Burokėlių sriuba.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Oct 14, 2022, 6:21 PM, atnaujinta Oct 14, 2022, 6:22 PM

Humoro jausmą britai vertina, ir Z.Čepaitė tai puikiai žino.

„Self appointed ambassador of beetroot soup to UK“ (liet. – pati save paskyrusi burokėlių sriubos ambasadore JK) – šis rašytojos titulas smagiai visus prajuokina ir ištirpina ilgametį įšalą, kurį britai turi tiek burokėlių, kaip daržovės, tiek sriubos, kaip patiekalo, atžvilgiu.

„Šiais laikais tiek visokių ambasadorių: geros valios, Lietuvos garsinimo ar kokio projekto, produkto ar idėjos. Tai kodėl negali būti burokėlių sriubos ambasadoriaus? Juk tai gera proga pasijuokti!

Kita vertus, kai tik pasitaiko proga pavaišinti anglus, būtinai verdu burokėlių sriubą. Ir dar nesutikau nė vieno brito, kuriam nepatiktų, nors daugelis iki tol jokių patiekalų iš burokėlių savo gyvenime nėra ragavęs“, – pasakojo Zita.

Buvo ir tokių, kurie girdėjo apie barščius, bet sieja juos su Rusija.

„Taip gaunu progą būti tikra ambasadore ir paaiškinti ne tik burokėlių sriubos, bet ir kitus svarbesnius skirtumus.

Visada sakau, kad tai lietuviška sriuba. Net svečiuose pasisiūlau išvirti lietuviškos burokėlių sriubos. Pati nuperku visus reikalingus produktus, o jų reikia visai nedaug. Kartais tenka pirkti ir tarką, nes anglai tokių nebeturi“, – pasakojo Londone gyvenanti lietuvė.

– Kodėl pasirinkote būtent burokėlių sriubą?

– Nes aš ją labai mėgstu. Su cepelinais daug vargo, o burokėlių sriubą išvirti užtrunka mažiau nei valandą.

Prieš pandemiją su kompanija žygeivių buvome išvykę savaitei į Velsą. Išsinuomojome namą ir buvome sutarę, kad padieniui vis kitas pasirūpins maistu.

Kai atėjo mano diena, aš išviriau katilą barščių su šonkauliais ir sulaukiau daug komplimentų.

– Kodėl britai nevalgo burokėlių?

– Kiek esu skaičiusi, niekur neaptikau, kad praeityje anglai būtų auginę burokėlius (angl. beetroot), minimi tik cukriniai runkeliai (angl. sugar beet). Anglų virtuvėje burokėlių nėra – tik visokios morkos, pastarnokai.

Turiu viduramžiais Anglijoje gamintų patiekalų receptų knygą. Ten radau net migdolų pieno receptą, o apie burokėlius – nė pusės žodžio.

Šiuo metu burokėliai sulaukia dėmesio, nes priskiriami prie superproduktų, tai yra tokių, kuriuos valgyti sveika.

Populiarusis televizijos laidų vedėjas Jamesas Oliveris juos naudoja ruošdamas įvairiausius patiekalus, pavyzdžiui, kepa burokėlius su ožkų pieno sūriu. Tikrai skanu. Arba kepa keptuvėje kaip lietuviai keptų bulves.

Burokėliai skanu ir sveika! O kodėl jie neturi gero vardo Anglijoje, suprasti nelengva.

– Kur Londone galima nusipirkti burokėlių?

– Kai prieš daugiau kaip penkiolika metų atvykau į šią šalį, iškart pasigedau burokėlių. Turiu galvoje – žalių daržovių skyriuje, ne tų pervirtų ir savaitėmis dususių vakuuminiame plastiko maišelyje ar negyvai užmarinuotų stiklainyje.

O dabar jau yra. Žalių ir kartais net su lapais. Tik nepigūs. Kai Lietuvoje prieš porą metų papasakojau, kad už 4 vaikiško kumščio dydžio burokėlius moku pusantro svaro (apie 1,7 euro), visi juokėsi.

– Kokias porcijas anglai suvalgo pirmąkart ragaudami burokėlių sriubos?

– Porą nedidelių samčių. Arba kiek kas nori.

Kartą Lietuvos ambasada organizavo priėmimą, ir viena iš užkandėlių buvo karšta burokėlių sriuba, išpilstyta į šimto gramų taureles primenančius indus. Ir buvo visiškas juokas. Kartais tenka patirti nesėkmę, kad suprastum, jog barščiai vieno kąsnio užkandėlėms netinka.

– Kaip britai reaguoja į burokėlių sriubą?

– Anglai nėra sriubų mėgėjai. Nežinau, ar tokia tradicija, ar kokios kitos priežastys. Iš angliškų istorinių romanų susidariau įspūdį, kad sriuba – vargšų valgis, kuri būna dvejopa: tiršta arba skysta.

Kai apsilankai Tiudorų virtuvėje Hamptono rūmuose (jie kažkada priklausė karaliui Henrikui VIII), nematysi nė vieno puodo sriubai. Vien formos kepsniams ir pudingams.

O dabar visi baidosi to, kas primena vargą, visi nori bent valgydami pasijusti ponais.

– Bet juk avižinė košė irgi vargšų valgis, o ją valgo milijonieriai!

– Taip, bet kiek pinigų buvo sukišta į avižų reklamą?! Greitai ji pasidarys tokia brangi, kad vargšams taps neįkandama.

Viskas keičiasi. Pavyzdžiui, austrės ar unguriai kadaise buvo Londono vargšų valgis, o dabar – prabangos atributas.

– Kiek britų esate atvertusi į burokėlių sriubą?

– Iš tikrųjų nežinau, bet yra keletas, kurie su malonumu prisimena, kad valgė burokėlių sriubos, ir kartais prašo, kad išvirčiau.

Aišku, sunku tikėtis, kad dabar visa Britanija puls tarkuoti burokėlius. Net garsiajam J.Oliveriui, kuris atrado burokėlius ir bando juos pritaikyti britų gomuriui, išpopuliarinti šią daržovę sekasi sunkokai.

– Ar jūsų tikslas – įtikinti britus virti burokėlių sriubą?

– O ne! Britai namuose nemėgsta gaminti. Jie perka jau paruoštą maistą, kurį lieka tik pakaitinti orkaitėje ar mikrobangų krosnelėje.

– Ar turite savo firminį burokėlių sriubos receptą?

– Kiekviena lietuvė turi savo barščių receptą. Aš sudėtingų dalykų nemėgstu, tai darau paprastai. Mano sriuba pagaminama per pusvalandį.

Sriubą verdu tirštoką, o ją išvirtą pagardinu citrina, kuri taip atgaivina spalvą, kad sriuba tampa panaši į portugališką portą. Ir tokia pat stipri!

Beje, svogūnai ar česnakai burokėlių sriuboje nepageidautini.

Mano mama šią sriubą virdavo be citrinos, tačiau iš natūraliai raugintų burokėlių. Gal kada nors ir aš taip darysiu, bet burokėlių rauginimas reikalauja šiek tiek daugiau kantrybės nei turiu dabar.

Z.Čepaitės burokėlių sriuba

Reikės:

  • bulvių ir burokėlių (lygiomis dalimis)
  • kelių lauro lapų
  • juodųjų pipirų grūdelių
  • valgomojo šaukšto pomidorų padažo ar kečupo
  • citrinos
  • rūkytų lašinių ar šoninės

Smulkiai supjaustykite nuskustas bulves ir sudėkite į puodą su verdančiu vandeniu. Kol bulvės užverda, nulupkite burokėlius, sutarkuokite ir, nugriebę putas, susidariusias nuo bulvių, sudėkite į tą patį puodą.

Įmeskite lauro lapus, žiupsnį pipirų grūdelių, jei turite – rūkytų lašinių odelę.

Kai bulvės suminkštėja, pilkite ką tik išspaustų citrinų sulčių, berkite druskos ir dėkite gerą šaukštą kečupo ar pomidorų padažo.

Viską pavirkite maždaug 10 minučių. Per tą laiką paspirginkite rūkytų lašinukų ar šoninės, supilkite į verdančią sriubą ir leiskite pakunkuliuoti. Išgriebkite lauro lapus ir lašinių odeles ir patiekit su grietine.

Barščių karas baigėsi Ukrainos pergale

  • Praėjusią vasarą Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) įtraukė ukrainietiškų barščių virimo kultūrą į pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą kaip nedelsiant saugotiną. Tai padaryta skubos tvarka.
  • Pirmą kartą UNESCO nutarė nesilaikyti paraiškų padavimo eilės ir skubiai svarstyti barščių nominaciją, paaiškinusi tai karo veiksmais Ukrainoje ir grėsme kultūros paveldui.
  • Tą pačią dieną Ukrainos kultūros ir informacijos politikos ministras Oleksandras Tkačenka išplatino pareiškimą, pabrėždamas, kad „barščių karą“pradėjo Rusija: šios šalies užsienio reikalų ministerija savo „Twitter“paskyroje pirmoji paskelbė, kad barščiai – vienas žinomiausių ir mėgstamiausių rusiškų patiekalų bei rusų nacionalinės virtuvės simbolis.
  • Tik po to Ukrainos užsienio reikalų ministerija išsiuntė UNESCO prašymą pripažinti tradicinius barščius Ukrainos istorinio paveldo dalimi.
  • Nors visi sutiko, kad barščiai mėgstami daugelyje šalių, buvo pabrėžiama, kad tik Ukrainoje jie užima tokią svarbią vietą nacionalinėje kultūroje. Net teigiama, kad kūdikiai Ukrainoje pradeda valgyti barščius vos atjunkyti nuo motinos pieno. Šiam patiekalui skiriami festivaliai ir kultūros renginiai, be barščių neapsieina šventės, vestuvių vaišės, kulinarijos konkursai.
  • Nėra žinoma, kada buvo pradėti virti barščiai. Tačiau per „barščių karą“buvo pasitelkta nemažai istorinių dokumentų.
  • Pirmieji barščių paminėjimai istoriniuose šaltiniuose yra susiję su Abiejų Tautų Respublikos teritorija.
  • Dokumentuose barščiai pirmą kartą paminėti XVI a. pab. – XVII a. pradžioje. 1548 metais vienas keliautojas paragavo barščių turguje netoli Kijevo ir aprašė tai savo dienoraštyje.
  • Istorikai taip pat teigia, kad barščiai Rusijos teritorijoje pirmą kartą minimi tik XVIII a. viduryje Rusijos impeatorių ir imperatorienių dvaro gyvenimo aprašymuose.
  • Iki XIX amžiaus vidurio rusų literatūros kūriniuose barščiai visada buvo minimi Ukrainos kontekste.
  • Visos Rusijos teritorijoje barščiai galutinai prigijo ir tapo neatsiejama raciono dalimi tik sovietmečiu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.