Žinoma, kad uostamiestyje daugiausia praeivių apkalbų susilaukia prieš kelis dešimtmečius sudegęs ir išvirtusiais griaučiais „besipuikuojantis“ buvęs „Baltijos“ kino teatras.
Kitas, mano nuomone, kiek mažiau į akis krentantis – senasis „Viktorijos“ viešbutis. Bet, kaip sako, ačiū Dievui, atsirado drąsių žmonių, kurie nepabijojo ir investavę į vieną iš mano minėtų „vaiduoklių“, prikėlė jį naujam gyvenimui.
Kalbu apie „Viktorijos“ viešbutį. Nežinau, kaip atrodė šio viešbučio interjeras dar tais gūdžiais tarybiniais laikais, kai viešbutis veikė, bet renovuotas savo didybe galėtų drąsiai galynėtis net ir su užsienio viešbučiais.
Ir tokį palyginimą darau po mažyčio eksperimento, kuriam atlikti keliems draugams nusiunčiau viešbučio restorano nuotraukas ir paprašiau atspėti, kuriame Europos mieste esu.
Spėjimų buvo įvairiausių, ir nė vienas iš jų nebuvo teisingas. Sužinojus, kad veiksmas vyksta Klaipėdoje, jų reakcija buvo panaši, kokia būtų ir išgirdus, kad Klaipėdos senamiestyje prisodinta milžiniškų palmių.
Kol jūs žvelgiate į mano pateiktas interjero nuotraukas, aš papasakosiu apie restorano „Baltasis žirgas“ meniu.
Tiesa, jei kas žinote, kodėl „Viktorijos“ viešbučio restoranui suteiktas toks pavadinimas, parašykite komentaruose.
Nors meniu ir nedidelis, jame nebuvo nė vieno patiekalo, kurio nesinorėtų paskanauti. Bet kadangi buvo jau vakaras, o po 18 valandos su Katiniene stengiamės pilvų stipriai neprikišti, apsiribojome keliais patiekalais. O ir vizito į „Viktoriją“ tikslas buvo visai kitas – „Sky Bar I House of Mr Zebra“. Bet apie šį barą kiek vėliau.
Kol laukėme užsakymo, padavėja mums patiekė vadinamąjį komplimentą nuo šefo: poros rūšių duonelės ir skirtingais prieskoniais gardinto sviesto.
Lyg ir maža detalė, bet ne visi restoranai ja gali pradžiuginti, o tai – svarbus žingsnis į svečio širdį, padedantis savotiškai susidraugauti su juo.
Pradėkime nuo Cezario salotų su krevetėmis. Nors Katinienė manęs prašė apie tai nerašyti, bet kadangi nieko neslepiu nuo savo sekėjų, neslėpsiu ir šį kartą. Mano nuomone, iki gerų Cezario salotų reikėjo labai nedaug – tik neperkepti krevečių. Jei į tokias krevetes aš kokioje kavinėje ir numočiau ranka, tai restorane, ir dar mokėdamas už salotas 14 eurų, aš norėčiau tokių virtuvės „kliurkų“ lėkštėje nerasti.
Mano bandymai įkalbėti Katinienę užsisakyti vidutiniškai keptą jautienos išpjovą patyrė visišką fiasko. Tad kelis kartus padavėjai pakartojusi, jog mėsą nori gauti pilnai iškeptą, tokią ir gavo.
Mano nuomone, taip iškepdami jautieną mes pasmerkiame šį patiekalą mirčiai. Kol laukėm pagrindinių patiekalų, aš būčiau nenustebęs, jei iš virtuvės būtų atėjęs šefas ir pabandęs perkalbėti Katinienę visgi leisti jam steiką iškepti bent vidutiniškai.
Jei pamiršti mėsos kepimo lygį, kurio kaltininkė buvo Katinienė, tai jautienos išpjovos kepsnį vertinu aukštu balu. Pasakiško skonio bulvių ir batatų pyragas su milžiniška keptų baravykų kepure puikiai tiko prie jautienos.
O štai mano valgyta lėtai troškinta ėriuko karka buvo lyg nužengusi iš garsaus menininko paveikslo. Man visada imponuoja lėkštėje gausybė suderintų spalvų. Tad kažką pridėti ar atimti negalėčiau net pasitelkęs savo vaizdžią fantaziją. Skonis taip pat nenuvylė, sultinga, nuo kaulo nusinėrusi ėriuko mėsa, puri bulvių piurė, „al dente“ keptos daržovės, išlikusios standžios ir elastingos bei švelnus vynu gardintas padažas buvo puiki kompozicija.
Kaip ir minėjau, buvo vėlyvas vakaras, tad padavėjai pasiteiravus apie desertus, mes iš pradžių buvome linkę jų nebeužsakyti. Bet kadangi mums buvo išvardinti, jei neklystu, penki desertai, kuriuos šefas tądien pagamino, nepaskanauti bent poros jų būtų buvę negražu.
Išsirinkome mango ir pasiflorų pyragą bei aviečių tartaletę.
Jei pyragas buvo gaivus ir galėčiau patikėti, kad buvo pagamintas tą dieną, tai aviečių tartaletės pagaminimo data aš drįsčiau abejoti.
Kad Katinienė neabejinga desertams, esu ne kartą jau minėjęs, bet didžiausia jos silpnybė kaip tik ir yra tartaletės.
Apie tai, kad mums patiekta tartaletė buvo kiek pavargusi, padžiūvusi ir tarsi turėjo kažkokį kitų produktų poskonį ar įgertą kvapą, informavome padavėją.
Jos atsakymas sustatė viską į vietas, ir neturėdami daugiau jokių argumentų, susimokėję ją nutraukėme.
Atsakymas buvo štai koks: tartaletė tikrai šviežia ir gaminta šiandien, o kvapų greičiausiai ji prisigėrė nuo kitų produktų, buvusių tame pačiame šaldytuve.
Dar ilgai būčiau galvojęs, kokia betvarkė dedasi restorano virtuvės šaldytuvuose, kad desertai sugeba per pusdienį prigerti įvairiausių kvapų, jei ne aplinkos pakeitimas.
Kaip ir minėjau, mūsų apsilankymo „Viktorijos“ viešbutyje buvo apsilankymas bare „Sky Bar I House of Mr Zebra“. Įsitaisęs baro sūpynėse jau po kelių kokteilio gurkšnių aš pamiršau tą mažytę „kliurką“, kurią, bandydama apginti virtuvę, leptelėjo padavėja.
O žvelgdamas pro baro langus į snūduriuojančią Klaipėdą aš džiaugiausi, kad pagaliau mano mieste atsirado dar viena puiki vieta, į kurią galima užsukti ne tik pavalgyti bet ir pavakaroti.
Jei trumpai apie barą, tai jis alsuoja ta pačia prabanga, kuria mus džiugino ir restoranas „Baltasis žirgas“.
Nežinau, ar tądien už įėjimą reikėjo susimokėti po 15 eurų dėl vykusio renginio, ar tas mokestis imamas kasdien, bet jį viešbučio valdytojams rekomenduočiau palikti visam laikui, nes tai pats geriausias dalykas vietoje „face control“ (išvaizdos kontrolė), kuris dažnai paskiriamas apsaugai, ir kuri su ta misija ne visada susitvarko.
Reziumuoju. Visų pirma noriu žemai nulenkti galvą prieš drąsius verslininkus, kurie nepabijojo ir investavo į mūsų baigiantį apkerpėti uostamiestį ir palinkėti viešbučiui sėkmės. Manau, kad atgaivinta ilgai merdėjusi „Viktorija“ pastūmės ir kitus verslininkus imtis verslo Klaipėdoje, o gal net atsiras dar drąsesnių, kurie prikels naujam gyvenimui „Baltijos“ kino teatrą.
O vertindamas restoraną rašyti daugiau nei 4/5 negaliu – įvertinti penketu man neleidžia minėtos pastabos dėl salotų ir tartalečių.
