Patarimai, kaip dažyti kiaušinius be susintetintų cheminių medžiagų, socialiniuose tinkluose plinta kaip virusas. Ši tendencija siejama ne tik su domėjimusi ekologija ir tvaria aplinka, bet ir noru jaustis sveikiems. Natūralių priemonių, iš kurių išradinga šeimininkė gali pasigaminti dažų kiaušiniams, Lietuvoje netrūksta.
Šalyje auga daugiau kaip du šimtai augalų, pasižyminčių dažančiomis savybėmis. Daugelis jų puikiai tiks pradžiuginti Velykų rytą prie stalo susirinkusius namiškius. Nors tokie margučiai nebus sodrių spalvų, smagu juos laikyti rankose ir daužti varžantis, kieno kiaušinis yra stipriausias.
Svarbiausia yra tai, kad natūraliomis priemonėmis dažyti kiaušiniai neteps rankų, nereikės sukti galvos, ar juos sveika valgyti. Netgi verdant įskilę kiaušiniai neprisigers chemiškai pagamintų medžiagų, kurios jautriems žmonėms gali sukelti alergiją.
Įvairiose tautose kiaušinis buvo kaip garbinimo objektas, jis buvo ne tik maistas, ne tik gyvybės pradžia, bet ir šventinių apeigų atributas. Senovėje margučių spalvos turėjo ypatingą prasmę. Raudona reiškė gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – augalus, geltona – javus. Kol nebuvo jokių cheminių dažų, buvo dažoma augaliniais dažais, tie patys dažai buvo naudojami ir tekstilei, ir kiaušiniams dažyti.
Šiais laikais daugelis stengiasi prieš Velykas įsigyti maistinių dažų prekybos centre, tačiau kiaušinius galima kūrybingai išmarginti ir natūraliomis priemonėmis.
Virtuvėje eksperimentuoti mėgstanti R.Lukenskienė įsitikino, kad kiaušinius dažant prieskoniais ar vaistažolėmis būna daug netikėtumų. Mat margučių atspalvis priklauso nuo to, kokio stiprumo nuoviras yra naudojamas, kiek ilgai verdami kiaušiniai. Nors natūraliomis priemonėmis dažant kiaušinius tenka kur kas ilgiau sugaišti virtuvėje, daug džiaugsmo teikia pats eksperimentavimo procesas.
Kiaušinius galima marginti uogomis, vaisiais, daržovėmis, prieskoniais, serbentų, aronijų sultimis, sojų padažu, spanguolėmis, petražolėmis, morkų lapeliais, svogūnų lukštais, ramunėlėmis, ąžuolo arba juodalksnio žievės nuoviru, netgi žaliąja arbata ar kava.
Buvusi pedagogė R.Lukenskienė neabejoja, kad natūralių dažų įmanoma rasti kiekvienoje virtuvėje, tačiau žmonės dažnai nežino, kaip juos paruošti ir kaip naudoti. Patirtis, kurią buvo sukaupę mūsų protėviai, beveik išnykusi, nes dirbtiniais dažais naudotis kur kas paprasčiau.
Iš tikrųjų maistinių dažų atsiradimo istorija siekia gilią senovę. Kadangi raudona spalva visada siejama su švente, buvo ir įvairių būdų jai išgauti. Pavyzdžiui, purpurinę spalvą graikai ir egiptiečiai pasigamindavo naudodami pilvakojus moliuskus, bet baltų gentys buvo išradingesnės.
Kadangi moliuskų neturėjo, mūsų protėviai skaistaus raudonio dažui pasigaminti gaudydavo netgi vabzdį košenilį, tai viena iš skydamarių rūšių.
Iš šių vabzdžių patelių buvo gaunami dažai karminas.
Europoje ant žemuogių ir kai kurių kitų žolinių augalų besiveisiantis košenilis – lenkinis košenilis (lot. Porphyrophora polonica) buvo netgi tapęs komercinio susidomėjimo objektu. Tik XX a. pradžioje pradėjus naudoti sintetinius dažiklius košenilio reikšmė karmino gamybai smarkiai sumažėjo.
Yra žinoma, kad lenkinis košenilis mėgsta įsikurti ant daugiamečio augalo klėstenės. Šis augalas paplitęs ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje, jis mėgsta smėlynus, sausus šlaitus, pamiškes ir pakeles.
R.Lukenskienė neabejoja, kad Karmazinų pažintiniame take netoli Vilniaus turėtų būti klėstenių augaviečių, nes šios vietovės pavadinimas siejamas su dažikliu karminu.
Karmazinais netgi būdavo pravardžiuojami žmonės, kurie mėgo rengtis geros kokybės drabužiais, ypač raudonos spalvos, o tokie dažai buvo brangūs.
Pavyzdžiui, Lietuvos didikas, archeologas, organizavęs mokslinę tiriamąją ekspediciją Nerimi, Konstantinas Tiškevičius (1806–1868) Karmazinų kaimo pavadinimą kildino iš lenkų kalbos žodžio „karmazyn“ („kilmingas šlėkta, raudonas audinys“).
Yra duomenų, kad XV–XVI a. džiovinti vabzdžiai, kaip pigmentinė raudonų dažų žaliava, keliaudavo iš Lenkijos ir Lietuvos į Europą kaip ir kitos svarbios prekės – grūdai, mediena ir druska.
Dabar skydamarių niekas negaudo dėl dažų, o lenkinis košenilis netgi įtrauktas į Tarptautinę raudonąją knygą. Šiuolaikinėje maisto pramonėje raudoną spalvą gaminiams suteikia susintetinta karmino rūgštis. Nors JAV maisto ir vaistų agentūra pripažino, kad, kaip ir daugelis cheminių junginių, šis dažiklis gali tapti alergenu ir kelti tam tikrą pavojų daliai gyventojų, jis nėra draudžiamas.
Europos Sąjungoje karminas, kaip maistinis dažiklis, žymimas ženklu E120. Karmino rūgštimi dažomi ne tik kiaušiniai, bet ir sūriai, sultys, jogurtas, saldainiai, mėsa, nes termiškai apdorota ji būna pilkos spalvos.
R.Lukenskienė mėgsta kiaušinius dažyti medetkų žiedais, kurie suteikia sodrią geltoną spalvą. Nuo seno medetkos vadinamos prieskonio šafrano pusseserėmis, būta istorijų, kad medetkų žiedų apsukrūs prekeiviai įberdavo netgi į šafraną, kuris iki šiol yra vienas brangiausių prieskonių.
Ruošiant natūralius dažus iš augalų reikia laikytis kelių taisyklių.
Pirma taisyklė. Iš anksto pasigaminti nuovirą ir pasirinkti tinkamą virimo laiką. Natūralių dažų spalva ilgainiui gali pasikeisti, tarkim, kuo ilgiau verdami svogūnų lukštai, tuo raudonesni kiaušiniai. Tačiau su žalia spalva yra priešingai. Kadangi žalumą lemia chlorofilas, kuris nuo karščio suyra, nesvarbu, ar bus pasirinkti krapai, ar špinatai, sunku išgauti sodrią žalią spalvą, ji bus labiau samaninė ar pilka.
Antra taisyklė. Dažams reikalingi „kandikliai“, tai yra tokios medžiagos, kurios sustiprina spalvos pigmentą. Kadangi dažai mėgsta rūgštį, R.Lukenskienė siūlo įpilti ne pirktinio acto, bet natūralių rūgščių, pavyzdžiui, natūralaus obuolių acto, fermentuojamomis savybėmis pasižyminčio arbatos grybo arba duonos raugo, skysčio nuo raugintų kopūstų.
Trečia taisyklė. Išvirtus dažus reikia nukošti, į šį skystį galima panardinti jau išvirtus kiaušinius arba juos virti, tokiu atveju bus sodresnė spalva.
Ketvirta taisyklė. Ypač svarbu pasirinkti tinkamus indus. Indai, kuriuose ruošiami natūralūs dažai, neturi būti iš aliuminio, geriausiai tinka emaliuoti ir įdaužti. Pro įskilusio emalio plyšius ar išdaužtas vietas į dažus pateks rūdžių, o jos būtinos, kad ąžuolo ar alksnio pjuvenos atiduotų daugiau pigmento.
Penkta taisyklė. Dažant kiaušinius keliomis spalvomis pirmiausia juos reikia virti kuo šviesesniuose dažuose. Pavyzdžiui, ciberžolėse išvirtą kiaušinį vėliau galima iki pusės panardinti į ąžuolo pjuvenas. Simbolizuojantis priešybes gamtoje toks kiaušinis atrodys kaip diena ir naktis.
Šešta taisyklė. Nudažytus kiaušinius galima patepti riebalais ar aliejumi, kad jie labiau blizgėtų.
Norintiems sukurti kokį nors raštą ant margučio R.Lukenskienė patarė išvirtus kiaušinius apdėlioti išdygusių kraujažolių, garšvų ar kiaulpienių lapeliais – nors tai piktžolės, jų lapai būna įdomios struktūros.
Grafiniam vaizdui sukurti tiks ir ryžiai ar kitos kruopos.
Kiaušinius su lapeliais ar prispaustomis kruopomis reikia apsukti siūlais, galima įvynioti į skiautę, tik tada merkti į nuovirą su dažančiais augalais.
Kaip išgauti spalvas
Raudona spalva. Taip galima dažyti aronijų uogomis, šviesių svogūnų lukštais. Reikės dviejų stiklinių lukštų pusei litro vandens. Sodrią spalvą įgauna velykaičiai, jeigu imami baltų lukštų kiaušiniai, jie ilgiau verdami ir paliekami per naktį nuovire.
Geltona spalva. Galima pasirinkti ciberžolių miltelius, šviežią ciberžolės šaknį, džiovintų ramunėlių, liepžiedžių, jonažolių ar bitkrėslių. Naudojant ciberžolių miltelius, reikėtų iš vakaro paruošti nuovirą, pavyzdžiui, imti tris valgomuosius šaukštus ciberžolių miltelių pusei litro vandens ir virti ne mažiau kaip pusę valandos. Kadangi šis prieskonis ryškiai dažo, neužmirškite užsimauti apsauginių pirštinių.
Rožinė spalva. Tokį atspalvį galima išgauti naudojant baltų lukštų kiaušinius. 300 gramų sutarkuotų burokėlių reikės pusės litro vandens. Galima kiaušinius virti iš anksto paruoštame raugintų burokėlių rasale. Rasalui tinka tiek žali, tiek virti burokėliai, tačiau reikia neužmiršti įmesti juodos duonos plutų ir kelias paras palaikyti uždengtame puode, kad burokėliai įrūgtų.
Ruda spalva. Galima naudoti violetinių svogūnų lukštus.
Juoda spalva. Dažai ruošiami iš anksto iš alksnio ar ąžuolo žievės, kurioje yra taninų. Žievę reikia susmulkinti, įpilti vandens ir pavirti, o vėliau įmesti kokį nors surūdijusį gelžgalį. Pastovėjęs savaitę ar dvi toks nuoviras pajuoduoja. Rūdyse esantis geležies oksidas sutvirtins dažus, todėl jie bus tvaresni ir ilgiau laikysis ant išvirtų kiaušinių.
Žalia spalva. Gamtoje yra daug žalios spalvos, bet žali dažai nėra tvarūs. Jei naudojami špinatai, nuoviras bus pilkas, nes nuo karščio chlorofilas, suteikiantis žalią atspalvį, greitai suyra. Galima naudoti sausas dilgėles ir virti iš jų nuovirą. Galimas ir toks būdas – virtus baltus kiaušinius laikyti kelias valandas iš ciberžolių miltelių paruoštame nuovire, o tada pamerkti į nuovirą, kuriame virė mėlynieji kopūstai.
Mėlyna spalva. Tiks džiovintos rugiagėlės, mėlynių uogienė, šaldytos mėlynės, galima bandyti kiaušinius dažyti ir naudojant šilauoges. Nuovirui reikės maždaug stiklinės uogienės pusei litro vandens, jei naudojamos šaldytos mėlynės, imkite saują uogų stiklinei vandens.
