O mano rytinis noras buvo visai žemiškas – cepelinai. Ir kuo labiau apie juos mąsčiau, tuo labiau nervinausi, nes niekaip negalėjau sugalvoti, į kurią kavinę vykti jų valgyti.
Kol neprisiminiau garsiojo Šilutės baro „Klumpė“, kuriame seniai nebuvau buvęs.
Visą kelią iki Šilutės tik apie cepelinus ir kalbėjau, panašiai kaip vaikas, kuris likus savaitei iki Kalėdų pradeda kasdien nesustodamas kalbėti apie Kalėdų senį.
Svajonę paskanauti cepelinų į šipulius sudaužė padavėja, kuri, dėdama ant mūsų stalelio meniu, pasakė, kad cepelinai šiandien baigėsi, bet visų kitų patiekalų, surašytų meniu, yra.
Tą akimirką atrodė, kad žemė dingo iš po kojų. Jei būčiau koks penkiametis pamplys, būčiau kritęs ant grindų ir tol mušęs kojomis bei kriokęs, kol nebūčiau išgirdęs virtuvėje užvestos bulvių tarkavimo mašinos.
Bet kadangi esu augalotas diedas, deginantį liūdesį nurijau lyg skaudulį ir išlemenęs, jog labai liūdna, ėmiau vartyti meniu.
Lyginant su mūsų paskutiniu apsilankymu 2019 metais, kainos kiek pakilusios. Bet jei jas lyginti su tuo, kaip jos kilo kitose maitinimo įstaigose, bare „Klumpė“, mano akiai, pokytis – tik simbolinis.
Kad padavėja, priimdama užsakymą, neperspėjo apie dideles porcijas, mane nustebino. Nes didelėmis porcijomis prekiaujančių maitinimo įstaigų personalas dažniausiai apie tai užsimena. Bet gal pamačiusi Riebų katiną padavėja pagalvojo, kad tas tai tikrai įveiks viską, ką užsakęs.
Lyg patvirtindamas tai prie pagrindinių patiekalų paprašiau pridėti papildomų daržovių. Net akis išpūčiau pamatęs užrašą, kurio dar niekur nėra tekę matyti: „Papildomos salotos prie kepsnio NEMOKAMAI.“
Aitriųjų paprikų (čili) sriubos buvo tiek daug, kad ją suvalgęs eilinis žmogelis apie kitus patiekalus pagalvotų tik praėjus kelioms valandoms.
Šaltibarščius jie siūlo kelių rūšių, mes užsakėme kaimiškus. Ir, kaip paaiškino padavėja, kaimiškus nuo tiesiog šaltibarščių skiria tai, kad juos patiekiant ant bulvių košės virėja uždeda spirgučių.
Skanūs, tiršti šaltibarščiai, bet iki kaimiškų man trūko kiaušinio, plūduriuojančio viduryje sriubos.
Silkės su bulvių koše porcija buvo tokio dydžio, kad ją galėtum patiekti kelių vyrų kompanijai, vakare susėdusiai išgerti butelį stipresnio gėrimo. Kadangi Katinienė, kaip ir aš, nėra abejinga šiai žuviai, pamiršę apie pagrindinius patiekalus kibome doroti šio gausaus rinkinio.
Kai atnešė pagrindinius patiekalus, pažvelgęs į Katinienės akis, jose perskaičiau eilinį nepasitenkinimą ir priekaištą man, kurio mintis butų maždaug tokia: eilinį kartą per tave persivalgysiu.
Vien jau vištienos suktinukas dydžiu jai atrodė misija neįveikiama, o kur dar bulvių košė ir daržovių salotos.
Žvelgdamas į vyriško kumščio dydžio salotų kalnus aš supratau, kad papildomai paprašęs salotų padariau klaidą. Įveikti tokio dydžio porciją vargu, ar būčiau įstengęs aš, o ką jau kalbėti apie Katinienę.
Dydžiu nė kiek nenusileido ir mano valgytas „Gaspadoriaus“ kepsnys, užkeptas sūriu, po kuriuo slėpėsi rūkytas kumpis, rauginti agurkai.
Reziumuoju. Kaip sakė Katinienė, maistas bare „Klumpė“ – kaip namie, be jokių mandravojimų ir už juokingai mažą kainą. Aš asmeniškai pasijutau lyg kokiose vestuvėse. Ir jei iš už kampo būtų išlindę kokie muzikantai su armonikom ir užtraukę „oi laukėm, laukėm, tų svetelių laukėm“, būčiau sureagavęs į tai kaip į normalų reiškinį.
Dėl įpročių atsiskaitinėti bankine kortele pradėjau nešiotis mažai grynųjų pinigų. Kol padavėja prie baro skaičiavo mūsų sąskaitą, prisiminęs turintis piniginėje tik 50 eurų grynųjų, buvau kiek persigandęs, kad jų neužteks.
Bet pamatęs juokingai mažą sumą, pirma, ką pagalvojau – kad padavėja apsiriko. Bet kelis kartus pats perskaičiavęs supratau, kad dėl tokios sąskaitos kaltos mažos patiekalų kainos.
Eilinį kartą vertindamas barą „Klumpė“ aukštu balu – 5/5, noriu pasidžiaugti, kad dar yra maitinimo įstaigų, kurios kainomis ir maistu negąsdina klientų, o juos džiugina. Ir tegu tai ne restorano lygio maitinimo įstaiga, bet norintiems paprasto, bet neprasto maisto, šis baras – pati ta vieta.
O Šilutės miestas gali džiaugtis turėdamas tokį verslą mieste, kuris garsina miestą Lietuvoje panašiai, kaip Arvydas Sabonis garsino Lietuvą žaisdamas krepšinį už Atlanto.
P. S. Bet kad baras cepelinų neturėjo, aš dar ilgai atsiminsiu...
