Kiekviena šeimininkė žino – ir to paties patiekalo skonis kaskart gali būti vis kitoks, net jei jis gaminamas pagal tą patį receptą.
Itin paprasta maistui suteikti įvairovės, sužadinti apetitą ar nustebinti išskirtiniu aromatu naudojant skirtingus prieskonius.
Atrasti savąjį skonį ir toliau juo mėgautis – ragavimo, bandymo ir tobulėjimo kelias, kuriuo kartais tenka eiti ne vienus metus.
Klasika – druska ir pipirai
Pasak S.Balkaus, mūsų šalyje vis dar populiariausi prieskoniai – druska ir malti pipirai.
Neseniai „Norfos“ prieskonių lentynas papildė iš Gruzijos atvežta Svanetijos (dar vadinama svanų) prieskoninė druska. Tai bene populiariausias prieskonis svetingoje ir senas maisto tradicijas puoselėjančioje Gruzijoje.
„Turime keletą rūšių prieskoninės druskos, tačiau lietuviai kol kas nėra dideli jos gerbėjai – dažniau renkasi paprastą druską. Pardavimai rodo, kad lietuvių pagrindiniai prieskoniai, kaip ir galima tikėtis, yra amžinoji klasika – druska ir pipirai. Tad netrukus planuojame pirkėjams pasiūlyti ir malūnėlius su šių dviejų prieskonių mišiniu.
Pasaulyje, ypač garsių virtuvės šefų, labai mėgstama stambių druskos kristalų druska, kuri malūnėliu sumalama tiesiai ant patiekalo, tačiau lietuviai jos kol kas nemėgina. Vis dėlto pastebėjau, kad žmonės jau noriai perka pipirų malūnėlius, mat paragavę ką tik ant patiekalo sumalto prieskonio ir palyginę jį su seniau maltu pastebi akivaizdų skirtumą“, – pasakojo „Norfos“ prekių grupių vadybininkas.
Vyras sakė, kad jo šeimos mėgstamiausi – įvairūs paprikų prieskoniai: saldžiųjų, aštriųjų, rūkytų.
Žiema – ir kepinių metas
Kiekvienas metų laikas turi savo maisto vartojimo ypatumus, tad pagal tai iš parduotuvių lentynų šluojami ir prieskoniai. Pasak S.Balkaus, vasarą lietuviai noriai pirko griliui skirtus prieskonius – įvairius šašlykų prieskonių mišinius. Praėjusią vasarą populiarūs buvo ir amerikietiškas maisto tradicijas atskleidžiantys barbekiu, didkepsnių – sudėtyje turintys deginto cukraus, paprikos, aštresnių natų – pagardai.
Paklaustas, ar lietuviai mėgsta patys susimaišyti prieskonius mėsai marinuoti ar kitokiems patiekalams gardinti, „Norfos“ atstovas šypsojosi – kam pačiam tai daryti, kai gali nusipirkti jau sumaišytus? Patys prieskonius maišo vienetai, kur kas dažniau pirkėjai renkasi paprastesnį kelią.
Šiemet „Norfos“ meistrai pirkėjams pasiūlė ir kaukazietiškos virtuvės prieskonių ir džiaugiasi, kad lietuviai juos noriai pirko.
Žiemą gerokai padidėja karštam naminiam maistui skirtų prieskonių prekyba, nemažą dalį šaltuoju metų laiku sudaro ir kepinių prieskoniai bei jų sudėtinės dalys – cinamonas, vanilinis cukrus ar vanilė, kepimo milteliai, prieš didžiąsias metų šventes – kepinių puošybai skirti įvairūs pabarstukai, esencijos ar riešutų drožlės.
„Prieš Kalėdas ir Velykas ypač perkami šie, pavadinkime, saldieji prieskoniai, pagardai. Citrinų rūgštis, kardamonas, gvazdikėliai – taip pat žiemos prieskoniai.
Šaltajam sezonui tikrai ketiname pasiūlyti ir kokybiško, bet prieinamos kainos prieskonių mišinio karšto vyno gamybai. Klasika – skirtingi ir visus metus populiarūs mėsos marinavimo prieskoniai“, – sakė S.Balkus.
Kviečia į skirtingas šalis
S.Balkus įsitikinęs: kad maišytum savo prieskonių mišinius, turi būti aukšto lygio profesionalas.
„Kolumbo“ prieskonių mišinių liniją „Norfos“ pirkėjams sukūręs virtuvės virtuozas Deivydas Praspaliauskas mažu indeliu siekė į kiekvienus namus įnešti kelionių aromato.
Deivydo tikslas buvo sukurti prieskonių mišinius, kurie nebūtų skirti konkrečiam produktui: mėsai, žuviai, daržovėms ar panašiai. Būtent dėl šios priežasties jo bendradarbiaujant su prekybos tinklu „Norfa“ sukurti mišiniai pavadinti ne pagal patiekalus ar produktus, kuriuos derėtų gardinti, ne pagal indelyje dominuojantį prieskonį, o pagal šalių virtuves.
Mišinys gali būti naudojamas labai įvairiai, o virtuvės šefo idėja – paskleisti tam tikros šalies ar vietovės dvelksmą į savo namus.
„Man norėjosi skirtingų pasaulio šalių. Bene pirmas galvoje suskambėjo Indijos virtuvės prieskonių mišinys. Bet koks mišinys, kuriame daugiau nei 15 skirtingų prieskonių, man visada primena Indiją.
Japoniška virtuvė, turkiška, Argentinos, Šiaurės Amerikos, Sakartvelo ir Italijos – tikiu, kad kiekvienas pirkėjas ras savo favoritą. Kaip ir sakiau, mano mintis – kad žmogus, gaminantis bet ką, nebūtinai tradicinį tos šalies patiekalą, pajustų to regiono dvelksmą“, – pabrėžė virtuvės šefas.
Pasak S.Balkaus, šia kryptimi planuojama judėti ir toliau.
Lietuviai – ne ragautojai
„Norfos“ tinklas – bene vienintelis Lietuvoje, prekiaujantis itin geros kokybės ir prieinamos kainos lenkiškais prieskoniais.
„Lenkų virtuvė lietuviams ir pažįstama, ir artima. Jų kurti mišiniai patinka mūsų pirkėjams.
Be to, turėjome projektą, kurį patobulinę tęsime ir kartosime, – tai pasaulinio garso prieskonių mišiniai, kurie reprezentuoja tam tikras virtuves: meksikietiškas mišinys, amerikietiškų bandelių prieskoniai, tie patys jau minėti kaukazietiški prieskoniai“, – pasakojo specialistas.
Stebėti pasaulio tendencijas, sekti, kuo prekiauja Europos didieji parduotuvių tinklai, lankytis maisto prekių parodose Paryžiuje, Amsterdame, Dubajuje ar Kelne – S.Balkaus darbo kasdienybė.
„Matau, kad pasaulinėse parodose bene labiausiai būna apgulti Italijos ir Graikijos prieskonius pristatantys stendai. Lietuvoje pučia Vakarų vėjai – tai, kas tampa populiaru ten, netrukus ateina ir į mūsų šalį. Atsirenkame pagal kainą ir kokybę.
Ar būna, kad jau užsakyta prekė, kuri lyg ir galėjo sužavėti pirkėją, visai nepasiteisina? Taip, tačiau tokie atvejai itin reti, nes tokių mūsų skoniui neįprastų prekių beveik neužsakome.
Lietuviai – ne ragautojai. Štai visai nepasiteisino paukštienai skirti prieskoniai, kuriuose yra uogų, nors daug kur jie naudojami ir mėgstami, itin populiarūs restoranuose.
Netiko lietuviams ir grilio prieskoniai, kuriuose stipriai išreikštos žolelės. Bazilikai, peletrūnai ne itin mėgstami mūsų šalyje. Tokia stipri pretenzinga žolelė ir rozmarinai.
Panašiai ir su kalendromis – vieni mėgsta, kiti nekenčia. Vis dėlto Kaukazo šalyse tai itin mėgstamas prieskonis“, – samprotavo „Norfos“ atstovas.
Populiarins indišką virtuvę
Pasak S.Balkaus, lietuviai sunkiai prisijaukina naujoves. Tai ypač matyti lyginant didžiųjų miestų ir kaimo vietovių parduotuves.
„Darau tai, kuo tikiu pats, tad pirmiausia turiu patikėti naujiena, kad ją bandyčiau siūlyti pirkėjui. Kita vertus, esu ir skeptiškas. Dabar tikiu Kaukazo virtuvės prieskoniais ir jų pasiūlos plėtimu mūsų šalyje. Labai noriu tikėti indiška virtuve, jos prieskoniais, kurių pas mus beveik nėra, – net ir karis labiau lietuviškas, o ne indiškas.
Azijos virtuvėje populiarus intensyvaus aromato, specifinis prieskonis kuminas. Jo parduotuvėse turime, ieškome variantų, kaip pristatyti indišką virtuvę, kad pirkėjai norėtų ją išbandyti. Juk retas kuris iš indiško restorano išeina nusivylęs – jų patiekalai be galo skanūs.
Kaimo vietovėse žmonės mažiau judrūs, konservatyvesni, ir tai matyti iš pardavimo. Į Vilnių, Kauną pučia Vakarų vėjai, o į provinciją – šių dviejų mūsų šalies didmiesčių vėjai.
Kita vertus, įtaką daro ir migracija. Tarkime, iš Didžiosios Britanijos grįžusi šeima saviškiams tikrai pasiūlys ko nors įdomesnio – ten kone populiariausia indiška, arabų, Vidurinės Azijos virtuvės. Restoranuose tai sparčiai populiarėja, todėl norėčiau pradėti galvoti apie šiuos prieskonius ir „Norfos“ pirkėjams“, – pasakojo S.Balkus.
Prieskoniai – ir karalių bei didikų galybės matas
- Beskonio, t.y. prieskoniais nepagardinto, maisto nemėgo jau senovės lietuviai. O turtingieji – karaliai ar didikai – savo prieskonių lentynomis jau tais laikais demonstruodavo savo galią.
- Vytauto Didžiojo laikais gausiai naudota druska, pipirai, garstyčios. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai puikiai žinojo ne tik svogūnų, česnakų ar krienų, bet ir migdolų, kaparėlių, figų, razinų, imbiero, muskato, gvazdikėlių, cukraus ir netgi brangiausio pasaulyje prieskonio – šafrano – skonį.
- Bene daugiausia spalvų į lietuvišką virtuvę įnešė Milano kunigaikštytė Bona Sforca – Lenkijos karaliaus ir LDK kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona. Kartu su ja į mūsų virtuves iš Italijos atkeliavo miltiniai patiekalai, bulvės ir įvairiausios kvapniosios žolelės – čiobreliai, bazilikai, raudonėliai.
- Dar 3000 m. pr. Kr. senovės egiptiečiai vertino jau tada žinomus svogūnus, česnakus, kadagių uogas ir kmynus ne tik kaip patiekalų sudedamąsias dalis, bet ir kaip vaistus bei išvaizdos gerinimo kasdienes priemones.
- Prekyba prieskoniais suvaidino didelį vaidmenį žmonijos istorijoje. Daugelis vertingų prieskonių atkeliavo iš Indijos, Kinijos ir Indonezijos.
