Vienuolika žmonių daugiau nei prieš šimtą metų susėsdavo prie pietų ar vakarienės stalo Druskininkuose, Adelės ir Konstantino Čiurlionių namuose.

Lygiai tiek jų susėdo ir praėjusią savaitę – pirmąkart po 110 metų pertraukos prie apskrito Čiurlionių šeimos stalo Druskininkų kultūros centras sukvietė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio giminės atstovus.

„Prie Čiurlionių stalo sėdžiu pirmą kartą. Tai – šventa vieta. Visa tai, kas gražu ir gera, ateidavo iš šitos vietos“, – sakė režisierius Romas Lileikis. Jis – M.K.Čiurlionio sesers Jadvygos Čiurlionytės anūkas.

Pirmą kartą sukviesti bendros vakarienės Čiurlionių šeimos anūkus, provaikaičius ir proprovaikaičius – menotyrininkės Aušros Česnulevičienės idėja.

Ji pastebėjo, kad kompozitoriaus, dailininko, choro dirigento, pirmųjų lietuvių dailės parodų organizatoriaus M.K.Čiurlionio kūrybai pažinti skiriama daug dėmesio, o apie jo tėvus, namus, buitį, o juo labiau šeimos virtuvę daugelis nėra girdėję.

Todėl degustacinė vakarienė „Ką gi valgė Čiurlioniai? Kasdienė ir šventinė šeimos užstalė“ buvo skirta prisiminti ir pagerbti didžiulės šeimos centru buvusią Adelę Čiurlionienę.

[[ge:lrytas:lrytas:28636835]][[ge:lrytas:lrytas:30575439]][[ge:lrytas:lrytas:28656393]]

Kai pas vaišingąją A.Čiurlionienę prie stalo susėsdavo 11 namiškių, viena kėdė visada likdavo laisva – gal kas ateis pavėlavęs. Viena laisva kėdė buvo palikta ir šįkart.

A.Česnulevičienė pasakojo, kad per šventes prie šeimos stalo dažnai susėsdavo ir daugiau žmonių: čia vietą visada rasdavo alkani kaimynų vaikai, o Varšuvoje studijavęs M.K.Čiurlionis parsiveždavo paviešėti vieną ar kelis studijų draugus.

Anot menotyrininkės, šventė šeimoje prasidėdavo kaskart, kai M.K.Čiurlionis, namuose švelniai vadintas Kastuku, grįždavo atostogų.

[[ge:lrytas:lrytas:34598441]]

„Tuomet būdavo skerdžiamas kuris nors keturkojis ūkio gyventojas, dėl to didžiausią stresą patirdavo jauniausia M.K.Čiurlionio sesuo Jadvyga. Ji pasislėpdavo ir užsikišdavo ausis“, – pasakojo A.Česnulevičienė.

Po skerstuvių buvo gaminamos dešros ir kumpiai, kuriuos A.Čiurlionienė paprastai gardindavo tiktai druska ir pipirais, o jos dukra Jadvyga pasakodavo, kad šeima valgydavo žalią rūkytą kumpį. Tai reiškė, kad prieš rūkant mėsa nebūdavo verdama.

A.Čiurlionienė buvo taupi ir išmintinga šeimininkė – didžiulę šeimą reikėjo pamaitinti iš vienintelės 10 rublių jos sutuoktinio Konstantino algos.

O maisto reikėdavo nemažai, ypač vasaros mėnesiais, kai nuo ežero ar Nemuno po maudynių sugrįždavo sūnūs. „Išsitaškę vandenyje jie prašydavo: „Mama, duok valgyti.“ O mama taip ir sukdavosi – su gėrybėmis ir skanumynais“, – pasakojo A.Česnulevičienė.

[[ge:lrytas:lrytas:34598436]]

„Tai buvo šviesiausia Druskininkų šeima, inteligentų šeima, todėl tiek maistas, tiek namų interjeras buvo kitokie nei miestelio valstiečių“, – sakė A.Česnulevičienė.

Nors šeima nebuvo turtinga, apie A.Čiurlionienės gaminamus skanėstus sklido gandas po visus Druskininkus. Apie jos verdamą daržovių sriubą legendos sklido net iki Varšuvos, garsūs buvo ir jos kepami bei ilgu mediniu šaukštu į lėkštes mėtomi blynai.

Ant vakarienės stalo visada būdavo juodos A.Čiurlionienės keptos duonos su sviestu bei mielinio pyrago, kurio tešlą minkydavo namo grįžęs M.K.Čiurlionis. Tiek pyragą, tiek arbatą šeima gardindavo bruknių uogiene.

M.K. Čiurlionio seserys miške pririnkdavo ir mėlynių, iš kurių A. Čiurlionienė gamindavo virtinukus, vadinamus šaltanosiais. Dzūkijos miškai buvo dosnūs ir grybų, todėl tradicinis patiekalas buvo ir marinuoti baravykai.

[[ge:lrytas:lrytas:34598440]]

Per šventes visi šeimos nariai, net vaikai, pasimėgaudavo keliais gurkšniais dangiškojo gėrimo – krupniko, kuris buvo gaminamas su medumi, šafranais, kardamonais, gvazdikėliais. Iš pradžių jis buvo verdamas, o paskui brandinamas. „Šį gėrimą ne gerdavo, o juo vaišindavosi“, – priminė A.Česnulevičienė.

Ant stalo netrūkdavo ir obuolių. Net keturiose bažnyčiose vargonavusio šeimos tėvo K.Čiurlionio rezidencija buvo sodas. Jis veždavosi obelis iš Rygos, žiemai jas aprišdavo ir saugodavo nuo kiškių. Jei obuolių likdavo iki vėlyvo rudens, kartu su kaimynu jie darydavo medines dėžes, į jas tarp pjuvenų dėdavo obuolius ir siųsdavo į Varšuvą M.K.Čiurlioniui.

„Kuo dėžė sunkesnė, tuo lengviau ją nešti“, – apie tai yra rašęs mažasis M.K.Čiurlionio brolis Jonas. „Mažam vaikui dėžė su obuoliais atrodydavo itin sunki, bet jis labai mylėjo savo brolį“, – pasakojo A.Česnulevičienė.

Gausioje ir inteligentiškoje Čiurlionių šeimoje kitaip būdavo švenčiamos ir didžiosios šventės.

[[ge:lrytas:lrytas:34598433]]

Režisierius R.Lileikis, kurio proseneliai buvo M.K.Čiurlionio tėvai, pasakojo, kad neatskiriama visų šventinių vakarienių dalis būdavo muzika: „Jei Kūčios prasidėdavo ne nuo pianino, tai ne Kūčios. Niekas nesėsdavo prie stalo, kol bobutė nepradėdavo Kalėdų giesmių.“

Iš namuose rastų natų paaiškėjo, kad švenčių metu skambėjo rimta muzika: pianinu buvo grojami ir Johanno Sebastiano Bacho, ir kitų garsių kompozitorių kūriniai.

„Nors senelė buvo muzikologė, profesorė, visai ne šitos erdvės žmogus, mama iš jos išmoko gaminti tradicinius Kūčių ir Velykų patiekalus.

Pasirodo, bobutė, kuri niekada nestovėdavo prie virtuvės stalo, visa tai sugebėjo perduoti kitoms kartoms“, – pasakojo ne vieną filmą apie M.K.Čiurlionį sukūręs R.Lileikis.

[[ge:lrytas:lrytas:34598434]]

Daugybę savo senelės pasakojimų girdėjęs R.Lileikis teigė, kad šios šeimos nariams namai buvo šventa sąvoka: „Besąlygiškai svarbūs buvo du dalykai: gamta ir namai. Šie namai buvo ypatingi, išskirtiniai. Tai buvo namai, kurie turėjo ne tik stalą, bet ir biblioteką.“

Namai siejo visus – kad ir kokie skirtingi buvo šios šeimos nariai, juos vienijo išskirtinumo jausmas.

R.Lileikis įsitikinęs, kad tą jausmą sukurdavo M.K.Čiurlionis: parvažiavęs jis pabrėždavo kiekvieno, net ir paties mažiausio, šeimos nario vertę, o namo niekada negrįždavo be dovanų.

„Namai buvo sąmonės laukas, o Čiurlionių sąmonės laukas skyrėsi nuo visų provincijos miestelio gyventojų. Savo mentalitetu ir išsilavinimu ši šeima ryškiai skyrėsi nuo aplinkos – nuo žmonių, kurie čia atvažiuodavo ilsėtis, ir tų, kurie čia gyveno“, – pasakojo R.Lileikis.

Ši vakarienė – festivalio „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“ dalis. Tai lyg įžanga į artėjančius 2025-uosius, kai visa Lietuva ir pasaulis švęs 150-ąsias M.K.Čiurlionio gimimo metines, o Druskininkai taps Lietuvos kultūros sostine.

Kultūros sostinės atidarymas 2025-aisiais sausio mėnesį pradės jubiliejinius M.K.Čiurlionio metus. Pagrindinė Lietuvos kultūros sostinės tema – „Čiurlionio paliesti“.

Apie Čiurlionių gaminamus skanėstus sklido gandas po visus Druskininkus: ką valgė garsioji šeima?