Šiandien puikiai lietuviškai kalbantis Daniele Vilniuje kuria gyvenimą su žmona Rūta ir mažu sūnumi bei rūpinasi prieš kiek mažiau nei metus duris atidariusia picerija „Zio Rigo“, kurią įkūrė mikrorajone, kuriame gyvena – Šnipiškėse, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Žinojau, kad nenoriu atidaryti restorano Vilniaus centre. Man smagu matyti, kaip keičiasi Šnipiškės ir aš noriu būti to pokyčio dalimi“, – sako italas.
Dėl meilės – į Vilnių
Daniele kilęs iš nedidelio Šiaurės Italijos Biella miesto Pjemonto regione, kuris žinomas dėl ypatingo grožio vynuogynų, triufelių ir ežerų. Gimtinę vieną vasarą Daniele paliko norėdamas padirbėti Graikijoje, kurioje dirbo padavėju viename turistų pamėgtame viešbutyje.
Ši patirtis Danele buvo lemtinga – Graikijoje susipažino su lietuve Rūta, taip pat atvykusia į šią šalį padirbėti vasarą.
„Tai prasidėjo kaip vasariška meilė, bet užaugo į kai ką daug stipresnio. Po metų nuo pažinties atvykau į Lietuvą. Iš pradžių galvojau, kad laikinai. Bet Lietuva, nors labai skyrėsi nuo Pietų Europos, man iš karto atrodė labai puiki šalis, priminė Skandinaviją. Supratau, kad man čia gera gyventi“, – sako Daniele.
Tad Daniele ėmė leisti šaknis Vilniuje, vedė savo mylimąją Rūta, o dabar jiedu augina vienerių metų sūnų.
Posūkis – per karantiną
Iš pradžių Daniele dirbo administratoriumi viename Vilniaus restorane, tačiau neilgai trukus ėmė ieškoti kitų galimybių ir pradėjo dirbti projektų vadovu vienoje tarptautinėje kompanijoje.
Tačiau penkerius metus šiame darbe praleidęs Daniele pajuto, kad kažko trūksta.
Čia svarbų vaidmenį suvaidino prasidėjęs karantinas. Nors patirties maitinimo sektoriuje turėjo – dirbo restorane tiek Graikijoje, tiek Lietuvoje, apie tai, kad pats galėtų profesionaliai gaminti maistą iš pradžių tikrai negalvojo.
Tiesa, Daniele meilė geram maistui su laiku vis stiprėjo. Tuo metu, kai kone visi buvome įstrigę namuose, Daniele ėmė mokytis, kaip gaminti itališkas autentiškas picas.
Beveik visko išmoko pats, savo bute Šnipiškių mikrorajone, o žinių užtvirtinti vyko mokytis iš vieno talentingo picajolos gimtajame Biellos mieste, be to, praktikos įgijo ir dirbdamas draugo maisto furgonėlyje.
Žinojo – tik Šnipiškėse
Sukaupęs picos gamybos žinias Daniele priėmė sprendimą – atidarys restoraną mikrorajone, kuriame gyvena – Šnipiškėse.
Italas buvo tikras – nenori savo restorano atidaryti Vilniaus centre.
„Norėjau gerą maistą ir malonią patirtį kurti Šnipiškėse, ten, kur gyvenu aš ir mano kaimynai. Šnipiškės – tikrai gera vieta įkurti restoraną, mat čia pastaraisiais metais statoma nemažai verslo centrų, įsikuria įmonės, taip pat atsiranda vis daugiau naujų daugiabučių, kuriasi jaunos šeimos. Be to, čia netrūksta žmonių, kurie vertina gerą maisto kokybę. Man smagu matyti, kaip keičiasi Šnipiškės ir aš noriu būti to pokyčio dalimi“, – sako Daniele.
Tad Šnipiškėse duris atvėrė „Zio Rigo“ picerija. Kaip pavadinti restoraną, Daniele nereikėjo svarstyti ilgai. Pavadinimui jis pasirinko pravardę, kuri jį lydėjo paauglystėje, lietuviškai reiškiančią „dėdė“ Rigo.
Restorane nuo pat pradžios dirba ir du Daniele draugai iš gimtosios Biellos. Žinoma, su administracine našta Danielei padeda ir žmona Rūta.
Daniele sako, kad picerijai neblogai sekėsi jau pirmaisiais mėnesiais. Sėkminga buvo ir pirmoji vasara, o atėjus rudeniui Daniele ėmė domėtis ir pristatymo per platformas galimybėmis. Pirmąjį gyvavimo rudenį prisijungė prie platformos „Bolt Food“. Anot Daniele, užsakymai į namus sudaro apie 30 proc. visų „Zio Rigo“ pagaminamų picų. Apskritai picos yra viena populiariausių maisto kategorijų, nusileidžianti tik mėsainiams.
Autentiška pica nebūtinai bus gera
Daniele pabrėžia, kad jo restorane gaminama pica nėra autentiška, tradicinė neapolietiška pica.
„Jei pica yra autentiška, tai nebūtinai reiškia, kad ji gera. Tradicinė itališka pica remiasi paprastumu – tai jos esmė. Tradicinės picos būna gardinamos dažniausiai tikrai kokybiškais ingredientais, tačiau jų kombinacijos yra gana paprastos“, – sako italas.
Picos, kuri gaminama „Zio Rigo“ picerijoje, stilius pasaulyje žinomas kaip pizza contemporanea napoletana, sujungia klasikines napolitietiškos picos tradicijas ir modernias gaminimo technikas bei metodus, taip sukuriant geriausią įmanomą patiekalą iš kokybiškiausių produktų.
Anot Daniele, labai svarbi tokio stiliaus picų dalis – ilgai fermentuojama tešla ir didelis skysčių kiekis joje. Taip pat svarbi ir aukšta miltų kokybė. Taip sukuriamas lengvas, virškinimo neapsunkinantis picos padas.
„Gali skanų picos padą pagaminti ir per kelias valandas, tačiau jei nori pagaminti tikrai gerą padą, tam gali prireikti ir kelių dienų, sako Daniele. Norint tikrai geros picos tešlos, į ją reikia įdėti ir daug laiko, ir daug darbo“, – sako italas.
Daniele sako, kad labai atidžiai apgalvoja kuriamus picos skonius ir nebijo kurti lietuviams galbūt neįprastų derinių. Pavyzdžiui, firminė „Zio Rigo“ pica yra su ančiuviais ir citrinos žievele – beje, labai mėgstama klientų. O pačios populiariausios picos „Zio Rigo“ picerijoje – pica su nduja dešra bei burrata sūriu ir pica su mortadella dešra, straciatella sūriu bei pistacijų pesto.
„Eksperimentuojame su saldžiais ir pikantiškais skoniais, bet išlaikome Italijos dvasią“, – sako Daniele.
Ar ananasams vieta picoje?
Internete dažnai užverda diskusijos apie picą su ananasais – dažniausiai šiose diskusijose reiškiasi arba visiški picos su ananasais fanai, arba visiškai prieš tokią picą nusistatę žmonės.
Daniele blogio ananaso naudojime sako nematantis.
„Žinau, kad tikrai yra neapolietišką picą gaminančių šefų, kurie labai puikiai integruoja ananasą į savo gaminamas picas. Manau, kad pagrindinė problema, susijusi su šio ingrediento naudojimu, yra tai, kad ananasas dažniausiai būna ant tokių picų, ant kurių ingredientai sudėti per daug negalvojant apie skonių kombinacijas, kraunant tarpusavyje nederančius produktus ir viską užpilant dideliu kiekiu padažo. O ir pats ananasas tokiose picose būna ne šviežias, o konservuotas, – pabrėžia Daniele. – Nors pats dar nebandžiau, manau, kad su ananasu galima sukurti labai skanių picų. Juk tai tik vaisius, kuris duoda saldumo ir rūgštumo – labai svarbių pojūčių valgant picą.“
Vis dėlto Daniele sako, kad natūralu, jog ir renkantis picą skirtingomis aplinkybėmis gali vilioti skirtingos patirtys.
„Yra daug žmonių, kurie į picą žiūri tik kaip į komforto maistą. Manau, kad reikia įvairaus maisto įvairiems poreikiams. Laikau save gurmanu, bet ir aš kartais užsinoriu mėsainio iš greito maisto restorano, bet taip pat kartais noriu ir tikrai geros kokybės maisto aukštesnės klasės restorane. Tad ir picų yra visokių – tokių, kurios labiau skirtos numalšinti alkį, bet yra ir tokių, kurios gali suteikti įdomesnę valgymo patirtį“, – sako Daniele.