Apskrudęs, keptais lašinukais pagardinta traškia plutele viliojantis kepinys gali būti įdarytas grybais, kopūstais ar kuo kitu, ką mėgsta šeimininkė.
Gudriai iškepto pyrago lengva atsilaužti, nes jis sudarytas tarsi iš atskirų mažų pyragėlių.
Lietuviai pakišuolį laikė talkų, Užgavėnių, turgaus ar tiesiog sekmadienio valgiu, nes jis gana riebus ir sotus.
Tačiau kaimiškais lašinukais pagardintas patiekalas tinka ir kitokioms progoms.
Jį galima vežtis į iškylą gamtoje, patiekti alaus gėrėjams.
A.Frankienė pirmą kartą pakišuolio paragavo daugiau nei prieš 50 metų. Tuomet ji, ką tik Panevėžio medicinos mokyklą baigusi felčerė, buvo paskirta dirbti į Kupiškio rajone esantį Gyvakarų kaimą.
Jauna specialistė buvo apgyvendinta vietos gyventojų troboje. Kaimo felčerei namų kampą išnuomojusi sodybos šeimininkė Ona Skardžiuvienė labai mėgo ruošti valgį. Moteris kartais iškepdavo ir pakyšuolį.
Šio pyrago receptą ji buvo gavusi dar jaunystėje, kai lankė gretimame kaime, Salamiestyje, tarpukariu veikusią Namų ruošos mokyklą.
Tuomet joje mergaitės būdavo mokomos ruošti valgį, siūti, megzti ir ekonomiškai tvarkyti ūkio reikalus.
„Pasiturinčios ūkininkaitės turėdavo atsinešti produktų valgiui ruošti, o neturtingosios nuo šios prievolės būdavo atleidžiamos“, – prisimena šeimininkės pasakojimą A.Frankienė.
Kartą ir ji pamėgino iškepti senovinį pyragą. Pavyko.
Ši jaunystėje išmokta šeimininkavimo pamoka panevėžietei praverčia iki šiol.
Aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvaujanti moteris neretai juo pavaišina kokio nors renginio dalyvius.
Kai norėdama gauti pakišuolio kepimo pamoką paskambinau A.Frankienei, išgirdau: „Mano savaitės kalendoriuje nedaug laisvų dienų.
Trečiadienį – prancūzų kalbos pamoka. Ketvirtadienį raugsiu kopūstus. O penktadienį bibliotekoje Kristijono Donelaičio kūrybos vakaras, į kurį pažadėjau nueiti.“
Vėliau, jau kepdama pyragą, A.Frankienė pasakojo, kad prancūzų kalbos mokėsi tik lankydama vidurinę mokyklą. Bet perkopusi septynias dešimtis nusprendė šios kalbos geriau pramokti.
Moteris jau kelerius metus lanko Aukštaitijos savišvietos akademiją.
Šiuo metu pensininkė vakarais kaip prancūzų kalbos namų darbą verčia XIX amžiaus prancūzų poeto Alphonse’o de Lamartine’o eilėraštį apie vienatvę.
Be gimtosios kalbos, moteris dar moka rusų ir lenkų kalbas.
Vartydama iš močiutės paveldėtą spaudos draudimo laikotarpiu – 1881 metais – lenkų kalba išleistą kulinarijos knygą „Kucharka litewska“, ji rado receptą, panašų į pakišuolio.
Tiesa, daugiau nei prieš šimtmetį knygoje aprašytas pyragas vadinamas lašinių pyragu.
Pakyšuolis
Reikės:
- 1 kilogramo miltų;
- 0,5 litro pieno;
- 30 gramų mielių;
- 10 gramų druskos;
- 100 gramų cukraus;
- 2 kiaušinio trynių;
- 50 gramų sviesto, margarino arba kiaulių taukų;
- 300 gramų rūkytų lašinukų;
- pipirų (aitrių ir kvapių po žiupsnelį).
Tešlą paruoškite kaip pagerintam mieliniam pyragui ir padėkite šiltai pakilti. Lašinukus sukapokite kaip spirgučiams, pašildykite iki skaidrumo, įberkite pipirų ir supilkite į pyragui kepti parinktą indą.
Iš pakildintos tešlos atgnybkite kiaušinio dydžio gabalėlius, kiekvieną pavilgykite susidariusiuose riebaluose (galima atskirai pakaitinti specialiai mirkyti skirtų taukų). Taip suvoliotus ir riebaluose pavilgytus (kad geriau atsiskirtų iškepę) tešlos gurvuolėlius dėkite į kepimo indą, kur jau supilti pašildyti lašinukai.
Dėkite nuo krašto iki krašto, kol visas prisipildys. Galite į kiekvieno gabalėlio vidų įdėti kokio nors įdaro – spirgučių, mėsos, grybų ar kopūstų. Indo neturi būti užimta daugiau nei pusė jo aukščio – palikite vietos pyragui kilti.
Dar kiek pakildintą pyragą pašaukite į iki aukštos temperatūros įkaitintą orkaitę ir kepkite apie valandą. Baigiantis kepti kepinys turi būti gražiai apskrudęs. Ar iškepė vidus, patikrinkite mediniu pagaliuku.
Iškepusį pyragą išverskite į plokščią lėkštę, kad viršuje būtų spirgučiai. Valgykite nuo krašto plėšdami gražiai atsiskiriančius gabaliukus.
