Pradėjus rinktis svečiams, pasiūlykite duonos su sūdytais lašinukais ir raugintu agurku. Dzūkų giriose auga kadugių, tačiau rūkytų lašinių šiuose kraštuose negausite – juos įprasta sūdyti. Prie jų dzūkai pasiūlys ant žolelių užpiltos naminukės. Vyrams dzūkai turi specialų augalą – stanaunyką (skėtinę marenikę). Jau pavadinimas išduoda, kodėl ši žolė labiau reikalinga vyrams nei moterims.
„Prisemi vandens ąsotį. O kai parūgsta, kad nereikėtų išpilti, svečiams sugirdom. Vanduo nelabai skanus -įkvėpkit, o išgėrę nepamirškit iškvėpti“, – vaišindama kalbėjo Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro vedėja Lina Černiauskienė.
Kaipgi dzūkai be grybų. Nesudėtingas, bet puikus troškinys iš morkų, bulvių, mėsos gabalėlių ir, žinoma, tikrų grybų pasotina bei sušildo.
O jei pietus pasiruošėte baigti taip pat dzūkiška gaida, teks pasukti galvą, kur gauti grikių su lukštais. Čia ir bus didžiausias sunkumas, kurį reikės įveikti. Mat tokių grikių pirkti parduotuvėse nėra, o grikinės babkos iš parduotuvinių kruopų neiškepsite – kepinys sukris.
Jei vis dėlto pavyko gauti grikių su lukštu, juos sumalkite. Persijosite ar ne – jūsų reikalas. L.Černiauskienė kepa su visais lukštais. Todėl ne vienas paragavęs grikinės babkos mano, jog ji – su aguonomis, nors nei vieno aguonos grūdo iš tiesų čia nedėta.
„Grikiams reikia riebalo, nes jie sausi ir sausi. Jei įdėsi daug grietinės, daug sviesto, babka bus skani“, – patarė L.Černiauskienė.
Ji grikinę babką kepa iš 500 g grietinės, 200 g sviesto, litro kefyro, trijų kiaušinių, trupučio sodos, grikių miltų deda pagal tirštumą. Jei babką patieksite kaip saldumyną prie žolelių arbatos, nepamirškite cukraus.
Nors anksčiau, kai cukrus būdavo brangus malonumas, dzūkai saldžias babkas kepdavo šventėms, o prireikus pasaldinti neretai naudodavo medų. Kasdienai grikių babkos būdavo kepamos paprastesnės, o darbams laukuose jas gardindavo su spirgučiais ir užgerdavo rūgpieniu.
Babka kepa dvi valandas.
