O merkti jas į aliejų, taip pat, kaip ir pomidorus, bandžiau irgi kiekvienais metais, bet vis kažkas nepatikdavo, būdavo per mažai arba per daug, kol atradau itin paprastą receptą ir jį dar supaprastinau. Man, pasirodo, visada netiko žolelės ir druska, be jos slyvos aliejuje irgi puikiai laikosi. Ir tuomet atsiskleidžia tas slyvinis rūgštumas, lėtai kramtoma puselė, aliejaus poskonis (naudoju savos gamybos saulėgrąžų aliejų), bei česnakų ir aitriųjų paprikų aitrumas. Daugiau nieko netrūksta – nei saldumo, nei sūrumo, tikrai idealus kvartetas.
Naudoju tik liaudiškai vadinamas „vengerkas“, mėlynąsiais slyvas, kurios jau prinokusios, bet dar nepatižusios, todėl labai svarbu kiekvieną slyvą pačiupinėti ir tik tuomet ruošti vytinimui.
Slyvas nuplaunu, nusausinu, pjaunu perpus, išimu kauliuką ir dailiai sudėlioju ant kepimo popieriaus ar silikoninio kilimėlio, geriausia, kai puselės nelipa viena ant kitos, nes džiūstant jos susitraukia ne taip daug, kaip pomidorai.
Slyvose yra daug sulčių, bet jos vysta žymiai sparčiau nei pomidorai.
Skardą dedu į orkaitės vidurį, jungiu 80C ir vėjelio funkciją, orkaitės dureles palieku vos vos pravertas. Dažniausiai vytinu apie 6 valandas.
Atvėsusias slyvas standžiai sluoksniuoju į stiklainius, naudoju 250 ml tarą. Į kiekvieną stiklainį beriu 1 smulkiai kapotą didesnę česnako skiltelę, žiupsnį aitriosios paprikos dribsnių (galima keisti bet kokiais kitais maltais aštriais pipirais).
Ir galiausiai metaliniame puodelyje pašildau aliejų, tik truputį, kad suporuotų česnakus ir pipirus. Šiltu sklidinai užpilu slyvas, užsuku hermetiniais dangteliais.
Laikau rūsyje, atidarius stiklainį jį jau laikau šaldytuve.
Valgome kaip gurmanišką užkandėlę. Man jos labai tinka su raugintais produktais, ypač kopūstais. Likusio aliejaus irgi neišpilu, juo palaistau kepamą paukštieną, patepu iškeptą šoninę.
