Ir ką? Ar tai ką nors keičia? Ar mes kaip nors keičiamės tai skaičiuodami? Nebent tik greičiau bėgame per vis daugiau parduotuvių ir dar labiau abejojame, ar tikrai viską spėsime: paruošti visus valgius, visas dovanas, o tada dar atlikti visas procedūras, kad susėdę prie stalo jaustumės gražūs, laimingi ir pailsėję.
Koks paradoksas: stengiamės dėl pačių mylimiausių, artimiausių žmonių, kuriuos bėgdami šitą ilgą prieššventinį maratoną... pamirštame. Jie lieka antrame plane – dažnai nepamatyti, neišgirsti, nes juk nėra laiko – iki tos dienos, kai uždegsime kalėdinę žvakę ir iš orkaitės ištrauksime iškeptą paukštį. Ir jau tada – tikime – visi labai džiaugsimės.
O dabar svarbiausia Kūčioms ir Kalėdoms – mišrainės, silkės, įdaryti kiaušiniai, kisieliai...
Bet žmonės! Šventės yra ne stalas, išpuošta eglė ir keturios mišrainės. Šventės yra žmonės. Mes visi šiandien. Kaip dabar jaučiasi jie ir tu pats.
Kalėdos ateis ir praeis. Naujieji išsprogs fejerverkais ir prasidės eilinė sausio 1-oji. Todėl prieš visą tą maratoną, prieš šventinį startą pirmiausia paskambink mamai ir tėčiui, sesei, broliui, tolimam giminaičiui ir draugui, pasakyk, kad myli, kad pasiilgai, kad, nepaisant to, jog ant nosies Kalėdos – o gal kaip tik dėl to – nori dabar susitikti.
Nepyk, jeigu tau nepaskambina. Nelauk, kad kažkas paskambintų pirmas. Tu būk pirmas. Ir pamatysi, kaip viską spėsi.
Šventė nėra rezultatas ar finišas, iki kurio reikia atbėgti. Tai yra procesas. Ji kaip tas Kalėdų pyragas, kurį reikia brandinti keletą mėnesių: šventė bręsta mumyse kiekvieną dieną, kai jaučiamės pamatyti ir pamatome kitus; esame išgirsti ir išgirstame kitus; kai leidžiamės būti apkabinami ir kitus apkabiname.
Kalėdos bus skanios, jeigu pagaminsi vieną kitą skanų patiekalą, bet jos nebus nei geros, nei jaukios, jeigu valgančiųjų širdyse bus tuščia ir šalta.
Todėl linkiu investuoti ne į maistą, ne į blizgučius, ne į dovanas, o į žmones, akimirkas su jais. Dovanos genda, dūžta, dėvisi, pasimeta, o prisiminimai – niekada. Jie visada su mumis. Ir visada šildo.
Šventės yra stresas ir nuovargis tiek, kiek patys nusprendžiame, kad jos bus stresas ar nuovargis. Ir tik mes sprendžiame, į paukščius ir mišraines ar į žmones save investuoti.
Būk šventės herojus, o ne mišrainės vergas.
Kūčiukų vainikas su aguonomis ir kanapių sėklomis
(8–10 asm., 1 didelis vainikas)
Gaminimo laikas: apie 2 val.
Reikės:
- 550–600 g kvietinių miltų
- 7 g sausų mielių
- 4 v. š. cukraus
- žiupsnelio druskos
- 5 v. š. maltų aguonų
- 2–3 v. š. lukštentų kanapių sėklų
- 250 ml vandens (šilto)
- 100 ml pieno (šilto – apie 35 laipsnių)
- 50 g sviesto (ištirpinto ir atvėsinto)
Kūčių vainiko gaminimas:
Į dubenį suberkite miltus, mieles, cukrų, druską, aguonas ir lukštentas kanapių sėklas. Viską gerai išmaišykite, kad mielės ir druska pasiskirstytų tolygiai.
Sumaišykite šiltą vandenį su šiltu pienu. Supilkite ištirpintą sviestą ir išmaišykite. Masę po truputį pilkite į sausus ingredientus ir minkykite rankomis, kol tešla taps elastinga, minkšta ir nelipni.
Tešlą sudėkite į dubenį, uždenkite ir palikite šiek tiek pakilti.
Iškočiokite ploną tešlos ritinėlį ir supjaustykite gabalėliais – lukštento lazdynų riešuto dydžio.
Ant skardos, išklotos sviestiniu popieriumi, didesne ir mažesne lėkštėmis nusibrėžkite didelį ratą, o jo viduje – mažesnį. Į gautą formą, dėliodami kūčiukus vieną šalia kito (turėkite omenyje, kad kepdami jie dar išsipūs), išdėliokite tešlos gabalėlius.
Kepkite iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje su karšto apipūtimo funkcija. Traškesniems kūčiukams – iki auksinės spalvos (9–10 min.), minkštesniems viduje kepimo laikas trumpesnis.
Iškepusį vainiką palikite kambario temperatūroje, kad atvėstų ir prieš perkeliant sutvirtėtų.