Ne tik gardus užkandis: kukurūzuose gausu svarbios medžiagos, kurios organizmas gali gauti tik su maistu

Kukurūzai tautiečių racione jau įsitvirtino įvairiomis formomis – nuo konservuotų grūdelių salotoms ir mišrainėms iki kukurūzų kruopų, dribsnių, spragėsių ar traškučių. Kartu nuosekliai auga ir šviežių burbuolių populiarumas.

Kad lietuvių požiūris į saldžiuosius kukurūzus keičiasi, patvirtina ir jų augintojas Deividas Romikaitis, kurio šeimos ūkyje prie Šakių kukurūzai auginami jau beveik 30 metų.

„Kai buvau mažas, su tėčiu patys vežiodavome kukurūzus po didžiųjų miestų parduotuves. Vienai parduotuvei pristatydavome vos dėžutę ar dvi. Šiandien pardavimai išaugę daugybę kartų – žmonės kukurūzus mėgsta, vis dažniau įtraukia į savo mitybą ir nekantriai laukia lietuviško derliaus“, – pasakoja D. Romikaitis.

Šiuo metu ūkininkų Antano ir Deivido Romikaičių ūkyje saldieji kukurūzai auginami maždaug 25 hektarų plote. Priklausomai nuo konkrečių metų oro sąlygų, iš šio ploto per sezoną priskinama nuo 100 iki beveik 200 tonų saldžiųjų kukurūzų burbuolių. Tiesa, tai – tik neišrūšiuotas derlius, o į parduotuves patenka tik aukštus kokybės reikalavimus atitinkanti jo dalis.

Lietuviškų saldžiųjų kukurūzų sezonas gana trumpas. Pirmosios burbuolės paprastai pradedamos skinti rugpjūčio pabaigoje, o derliaus nuėmimas tęsiasi iki pirmųjų šalnų – maždaug iki spalio pradžios.

Pasak jos, renkantis kukurūzą verta atkreipti dėmesį į burbuolę gaubiančius lapus: jie turėtų būti žali, neapdžiūvę ir tvirtai prigludę.

„Įsigytas burbuoles – nevalytas, palikus jas gaubiančius lapus – geriausia laikyti šaldytuve, specialioje šviežio maisto zonoje, nesudėtas į maišelius ar į kitas sandarias pakuotes. Taip laikoma šviežia burbuolė gali išsilaikyti maždaug dvi savaites. Žinoma, kuo greičiau kukurūzas suvalgomas, tuo jis skanesnis“, – pastebi „Maximos“ ryšių su žiniasklaida vadovė Ernesta Vareikytė.

Saldieji kukurūzai yra sotus ir nekaloringas maistas: 100 g virtų geltonųjų kukurūzų yra maždaug 96 kilokalorijos, 21 g angliavandenių, 3,4 g baltymų ir 2,4 g maistinių skaidulų – maždaug tiek pat, kiek virtos bulvės.

Viena išskirtinių geltonųjų kukurūzų savybių – juose esantys karotenoidai liuteinas ir zeaksantinas. Šie natūralūs pigmentai kaupiasi akies tinklainės centrinėje dalyje, kur veikia kaip antioksidantai ir filtruoja dalį mėlynos šviesos. Žmogaus organizmas liuteino ir zeaksantino pats negamina, todėl jų reikia gauti su maistu.

„Kukurūzai yra gana sotūs, suteikia energijos, juose yra angliavandenių, skaidulų, B grupės vitaminų, folatų ir įvairių mineralinių medžiagų. Vis dėlto man didžiausias jų privalumas yra skonis. Šviežios lietuviškos burbuolės sezonas labai trumpas, todėl jo kasmet laukiu“, – pasakoja D. Romikaitis.

Pasak jo, ką tik nuskintą kukurūzą galima valgyti ir žalią – jo grūdeliai būna traškūs, sultingi ir saldūs. Jei norisi šiek tiek pikantiškesnio skonio, paruošti burbuolei daug laiko ar priedų taip pat nereikia – pakanka išvirti ar iškepti ant grilio, dar karštą patepti trupučiu sviesto ir pabarstyta druska.

Jei nesinori burbuolių valgyti vienų, D. Romikaitis siūlo iš šviežių saldžiųjų kukurūzų pasigaminti gaivių, traškių ir nebrangių salotų. Pagal šį receptą paruoštų salotų pakaks 4–6 žmonėms, o jas pagaminsite greičiau nei per pusvalandį.

Į dideliame puode užvirintą pasūdytą vandenį dėkite nuluptas kukurūzų burbuoles ir virkite 3–4 minutes. Nepervirkite! Kukurūzai turi suminkštėti, tačiau išlikti traškūs. Burbuoles nukoškite ir iš karto panardinkite į šaltą vandenį. Nuo atšaldytų kukurūzų burbuolių nupjaustykite grūdelius. Pjaustydami ant lentelės galite patiesti švarų virtuvinį rankšluostį – jis sugers drėgmę ir neleis nupjautiems grūdeliams išsibarstyti.

Dideliame dubenyje kukurūzų grūdus sumaišykite su aliejumi, baltojo vyno actu, smulkiai pjaustytais žaliaisiais svogūnais laiškais, druska ir pipirais. Galima uždengus kelioms minutėms įdėti į šaldytuvą. Prieš patiekiant įmaišykite smulkiai pjaustytus bazilikus. Skanaus!