„Mėsa – greitai gendantis produktas, todėl laikant ją netinkamos temperatūros šaldytuve ar pernelyg ilgai gabenant iš parduotuvės namo, jos galiojimo laikas sutrumpėja, – įspėja VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausioji specialistė, valstybinė maisto produktų inspektorė Viktorija Septilkienė. – Net jei ant pakuotės nurodytas galiojimo laikas, būtina patikrinti kitus šviežumo kriterijus, neleisiančius suklysti ir įsigyti vartojimui nebetinkamo produkto.“
Penki patarimai, padėsiantys nustatyti, ar mėsa yra šviežia
1. Laikymo temperatūra. Šviežia mėsa (kiauliena, jautiena ar aviena) turi būti laikoma ne aukštesnėje, kaip 7 laipsnių, paukštiena – ne aukštesnėje, kaip 4 laipsnių, o subproduktai – ne aukštesnėje nei 3 laipsnių temperatūroje, nepriklausomai nuo metų laiko. Tai reiškia, kad parduotuvėje ant tos pačios lentynos neturėtumėte rasti vištienos krūtinėlės ir jautienos išpjovos. Kartais gamintojas nurodo kitokią laikymo temperatūrą, todėl reikėtų ne tik atkreipti dėmesį į parduotuvių šaldytuvus, bet ir žvilgtelėti į pakuotėje nurodytas laikymo sąlygas.
2. Mėsos temperatūra. Ne tik šaldytuvo, bet ir pačios mėsos temperatūra turėtų atitikti nustatytus reikalavimus. Siekiant sustabdyti gedimo procesus, šviežia atšaldyta mėsa turi būti laikoma taip, kad temperatūra mėsos gabalo viduje būtų ne aukštesnė kaip 7 laipsniai ir ne mažesnė kaip minus 1 laipsnis. Informaciją apie mėsos temperatūrą turėtų suteikti prekybininkai.
3. Konsistencija. Šviežia atšaldyta mėsa yra stangri, jos raumeninis audinys elastingas. Patikrinti, ar mėsos konsistencija tinkama vartoti visai nesunku – tereikia mėsą įspausti pirštu. Duobutė turėtų nedelsiant išsilyginti. Esant per mažai oro drėgmei, mėsa gali apdžiūti ir sukietėti.
4. Kvapas. Pradedanti gesti mėsa išskiria specifinį kvapą – jis aiškiai juntamas pauosčius neįpakuotą produktą. Net ir vos juntamas kvapas įspėja apie vartojimui nebetinkamą produktą.
5. Spalva. Šviežios mėsos spalva, priklausomai nuo gyvulio rūšies, gali būti nuo šviesiai balkšvos iki tamsiai raudonos. Laikant mėsą aukštesnėje nei nurodyta temperatūroje, jos paviršiuje padidėja dažančių medžiagų – mioglogino ir jo darinių – koncentracija, mėsos paviršius patamsėja. Šis procesas ypač pastebimas senų, mažiau įmitusių gyvulių mėsoje. Spalva gali pasikeisti ir dėl mikrobų, besivystančių mėsos paviršiuje, veiklos. Toks produktas gali įgauti žalsvą, pilkšvą ar kitokį atspalvį.
V. Septilkienė atkreipė dėmesį, kad net ir visus šviežumo kriterijus atitinkanti mėsa parduotuvėje ne visada pasiekia namus tinkama vartoti. Dažniausiai taip nutinka karštuoju metų laiku, kai pirkiniai ilgiau nei reikėtų nešiojami arba vežiojami automobilyje.
Tokiu atveju geriausias būdas apsaugoti mėsą – šaltkrepšis. Neturint šio daikto ir įtarus, jog produktui galėjo pakenkti šiluma, reikėtų patikrinti parsineštos į namus mėsos konsistenciją, kvapą bei spalvą. Jei nors vienas kriterijus neatitinka standartų, greičiausiai produktas jau nebetinkamas vartoti.
