Kiekvieną pavasarį šiltnamyje, kai tik baigiasi įšalas (kai kastuvėlį galima įkišti į žemę), beriu ridikėlių ir krapų sėklų ir tupdau svogūnų sėjinukus. Užaugus sodriems laiškams, galvas nupjaudavau ir... išmesdavau. Kaskart skaudančia širdimi, kad tai švaistymas.
Ir štai pernai pavasarį galvų neišmečiau, sudėjau į medinę dėžutę ir padėjau katilinėje. Su mintimi, kad jei žiemą pritrūks svogūnų sriubai, turėsiu savų, kad ir labai mažų. Kadangi peržiem nė vieno neprireikė, šį pavasarį apžiūrėjom, iš nuostabos pakraipėm galvas, mat jie buvo absoliučiai nepakitę, kieti ir sultingi.
Ėmėm ir sukišom į žemę kovą, ir štai – maišas laiškų! Pjaunu galvas, dedu į popieriumi išklotą medinę dėžę, kitą pavasarį bandysime vėl – gal būsiu atradusi, kad svogūnai yra daugiamečiai?
O ką veikti su tokiu kiekiu laiškų?
- Bent 5 dienas iki rovimo svogūnų nebelaistau, raunu atsargiai, nupurtau žemes ir dedu viena eile, kad ant laiškų nepatektų žemių. Nes ruošiant šaldymui (taip taip, svogūnų laiškus galima šaldyti) jų nevalia plauti. Nebent nuplauti ir visiškai išdžiovinti, anaip bus luitas ledo ir beskonė masė.
- Laiškus pjaustau, sudedu į popierinius maišelius (jie sugeria svogūnų sultis), markeriu užrašau, kas viduje, mat per popierių nesimato, ir nešu į šaldiklį.
- Naudoju kepdama omletus, purią kiaušinienę, sūrius blynus, kišus, varškės apkepus.
- Dalį laiškų šaldau kartu su krapais, tai – visos vasaros šaltibarščių pagrindas. Ir jis dar atlieka šaldytojo vaidmenį, dedu į kefyrą ar jogurtą tiesiai iš šaldiklio, super!
