Kas teisinga, o kas ne? Palyginimui jums du grilistai.
Pirmas – „šiek tiek“ nekantrus žmogus. Jis blaškosi prie grilio beveik iki agonijos. Pakelia dangtį, vėl uždaro, pažiūri į laikrodį, pakelia, pabado mėsą su šakute, įkiša termometrą, patikrina temperatūrą, uždaro, pasuka sklendę – padidina kaitrą, atidaro dangtį, apverčia mėsą… ir staiga prisimena: druska!
Griebia saują, ranka jau virš mėsos, sustoja – juk jau barstė! Kas čia dar? Ar viskas gerai? O gal kažkas negerai? Vėl pakelia dangtį… ir taip tęsiasi, lyg pats grilis būtų scenos partneris jo chaose. Kiekvienas judesys – mini drama, o jis pats atrodo lyg orkestro dirigentas, kuris dar tik bando suprasti savo partitūrą.
Dieviškas vištienos šašlyko receptas, kurį galėsite išbandyti ir ant grilio, ir namuose
Kitas gi, ramus kaip lėtai kylantis melsvas dūmas nevėjuotą dieną. Jis tiesiog jaučia, kada atidaryti grilį. Stebi, kaip garas šoka ant mėsos paviršiaus, kaip kiekvienas riebalo lašelis pasakoja apie grilio temperatūrą, kaip mėsa kvėpuoja ir traukiasi. Kaip keičiasi mėsos paviršiaus spalvos, pasakodamos dūmo istorijas.
Čia nėra abejonių, nėra skubėjimo – tik tylus supratimas. Lyg viskas jau būtų nuspręsta anksčiau. Tarsi jis ne valdytų ugnį, o tiesiog ją suprastų. Viskas atrodo, vyksta savaime. Viskas taip paprasta ir aišku. Jokios galimybės klaidai.
Didžiausia klaida, kurią darome – noras kištis. Noras nuolat tikrinti, versti, spausti, kontroliuoti kiekvieną sekundę. Lyg kuo daugiau darysi, tuo geresnis bus rezultatas. Bet su mėsa taip neveikia. Ji nemėgsta skubėjimo. Nemėgsta nepasitikėjimo.
Kai ją nuolat judini, ji nespėja daryti to, ką turi daryti – kepti. Kai tai pradedame suprasti, suprantame ir kitą svarbų dalyką – mažiau prieskonių, mažiau sudėtingų marinatų, mažiau triukų. Nes paaiškėja, kad skonis neatsiranda iš kiekio. Jis atsiranda iš tikslumo. Iš gebėjimo nepertraukti to, kas natūraliai vyksta.
Susiję straipsniai
Ir tada grilinimas nustoja būti stresu, įtemptu darbu. Jis tampa procesu, kuriame mes dalyvaujame, bet nebandome visko kontroliuoti. Mes stebime, reaguojame, prisitaikome. Ugnis ir Dūmas dirba savo darbą, o mes tik padedame tada, kai reikia.
Klaidas darome visi, bet nereikia dėl to pergyventi – klaidų darymas yra vertingiausios pamokos, kurias galime gauti, tik privalome jas išmokti. Geras kepėjas kiekvieną kartą supranta šiek tiek daugiau nei vakar. Ir tas supratimas kaupiasi. Ilgainiui atsiranda tai, ką žmonės vadina „jausmu“ – tai pelnyta dovana už mūsų kantrybę, išlietą prakaitą, raudonas nuo dūmų akis ir meilę griliui.
Ateina momentas, kai nebereikia įrodinėti nei sau, nei kitiems. Ugnis dega taip pat kaip visada. Mėsa kepa taip pat kaip visada. Bet tu jau nebe tas pats žmogus, kuris stovėjo prie grilio pradžioje. Ir būtent tada prasideda tikras kepimas. Gero Jums Dūmo!