Po pergalės 2008 m. Europos čempionate Austrijoje ir Šveicarijoje (finale 2:0 įveikė Vokietiją) šiemet ispanai triumfavo Pietų Afrikos Respublikoje (lemiamoje dvikovoje 1:0 šventė pergalę prieš Olandiją).
Ispanijos futbolas pakilo į iki šiol jo žaidėjų ir gerbėjų nematytas aukštumas. Tikrove tapo tai, apie ką anksčiau tik svajota.
Ispanai neskubėjo kurti nacionalinės futbolo federacijos, bet nuo pat pradžių aktyviai dalyvavo tarptautinėje futbolo veikloje. Kai 1904 m. gegužės mėnesį Paryžiuje buvo steigiama Tarptautinė futbolo federacija (FIFA), tarp steigėjų buvo ir ispanų futbolo klubo „Madrid“ – dabartinio Madrido „Real“ – atstovų. Ispanijos futbolo federacija buvo įkurta ir į FIFA priimta 1913 m.
Ispanai neskubėjo burti nacionalinės rinktinės. Tik 1920 m. Antverpeno olimpiadoje ji sužaidė pirmąsias rungtynes (1:0 įveikė Daniją). Iš olimpiados ispanai grįžo su sidabro medaliais ir pravarde Raudonoji furija, kurią pelnė dėl aktyvaus, emocionalaus žaidimo. Nacionaliniu didvyriu tapo vartininkas Ricardo Zamora, gelbėdavęs karščiausiose situacijose.
1929 m. Ispanijos rinktinė pirmoji iš ne Britų salų komandų sugebėjo 4:3 įveikti Anglijos reprezentacinę ekipą. Didesnę dalį šių Madride vykusių rungtynių R.Zamora žaidė po susidūrimo su varžovu sulaužytu krūtinkauliu, nes keisti žaidėjų anuomet neleido taisyklės.
Ispanai, kaip ir daugumos Europos šalių atstovai, nežaidė 1930 m. pasaulio čempionate Urugvajuje. Antrąsias mūsų planetos pirmenybes, vykusias 1934 m. Italijoje, Raudonoji furija pradėjo nuo pergalės 3:1 prieš Braziliją. Ketvirtfinalyje jai teko žaisti su šeimininke Italija. Lygiosios – 1:1. Pratęsimas nepadėjo išaiškinti nugalėtojo. Pagal to meto reglamentą teko žaisti pakartotines rungtynes. Jose dėl traumos negalėjo dalyvauti R.Zamora, ir Ispanija neišvengė pralaimėjimo 0:1.
Dėl prasidėjusio pilietinio karo Ispanijos rinktinė negalėjo dalyvauti 1938 m. pasaulio čempionate Prancūzijoje.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Ispanija sėkmingai pasirodė 1950 m. pasaulio pirmenybėse Brazilijoje. Ispanai įveikė anglus (1:0), vieninteliai nepralaimėjo būsimiems pasaulio čempionams urugvajiečiams (2:2), bendroje įskaitoje užėmė ketvirtąją vietą. Tąsyk vietoje pusfinalių ir finalo buvo surengtas 4 komandų finalinis turnyras. Iki šių metų triumfo Pietų Afrikoje tai buvo geriausias ispanų pasiekimas pasaulio čempionatuose.
1954 –2006 m. ispanai 10 kartų iš 14 galimų dalyvavo pasaulio čempionatų finaliniuose etapuose. Jie nė karto negrįžo be pergalės, bet ir nė karto nepateko į pusfinalį.
Ispanija visada garsėjo puikiais vartininkais. Be legendinio R.Zamoros, nepakartojamas buvo Jose Iribaras, Luisas Arconada, Andoni Zubizarreta ir, be abejo, dabartinių pasaulio čempionų kapitonas Ikeras Casillas.
A.Zubizarreta sužaidė daugiausia rungtynių Ispanijos rinktinėje – 126. Dvejose iš jų jam teko ginti vartus nuo Lietuvos futbolininkų antpuolių. 1993 m. vasario mėnesį Sevilijoje, kai ispanai ir lietuviai žaidė 1994 m. pasaulio čempionato JAV atrankos etape, jam daug vargti neteko: puikios kokybės aikštėje įsismaginę šeimininkai naująjį varžovą iš apsnigtos Baltijos šalies patiesė 5:0.
Nedaug linksmesnė mūsų futbolininkams buvo ir antroji akistata tų pačių metų birželį Vilniaus „Žalgirio“ arenoje. Du Juleno Guerrero įvarčiai nuliūdino tuomečio pagrindinio mūsų respublikos stadiono tribūnas. Lietuva pralaimėjo 0:2.
Dar du kartus lietuviai žaidė su ispanais 2006 m. pasaulio čempionato Vokietijoje atrankos varžybose. Prieš pirmąjį susitikimą Vilniuje 2004 m. spalio mėnesį Ispanijos rinktinė patyrė tai, ką juokais galėtume pavadinti psichologine ataka.
Juos nuvežė treniruotis ne į kokį nors prižiūrėtą stadioną, o į Žolyno gatvėje esančią treniruočių aikštę, kurios paviršiaus nelygumai, kupstai, duobutės išlepintiems ispanams tapo šoku. Persirengimo patalpos – kažkur už kalniuko, miške. Be to, kažkas pasirūpino, kad į šią šiaip jau labai tvarkingą ir gražią Vilniaus vietą būtų atvežta ir prie pat aikštės išpilta statybinių šiukšlių.
Gudrybė, jei tai buvo ne aplaidumas ar nesusipratimų virtinė, o sąmoningas veiksmas, suveikė, ispanai nė už ką nesutiko žengti į tokią aikštę. Treniruotė neįvyko. Į prašmatnų viešbutį Vilniaus centre ispanai grįžo liūdni ir susirūpinę.
Kitą dieną, kai treniruotis ispanai jau galėjo „Žalgirio“ arenos vejoje, iš pat ryto stadiono apžiūrėti atvykę oficialūs ispanų atstovai buvo paprašyti nerūkyti drabužinėje. Kai šio prašymo neįvykdė, svečiai buvo paprašyti nešdintis lauk. Stebėtina, kad svetima kalba ištartus keiksmažodžius ispanai puikiausiai suprato. Turbūt iš tiesų svarbu ne tekstas, o intonacija.
Visi bilietai buvo išpirkti, pusė „Žalgirio“ tribūnų užpildyta – likusioje dalyje dar nebuvo įrengtų plastikinių kėdžių, todėl ten sėdėti neleista. Pati dvikova buvo atkakli ir įdomi. Nuoširdžiai aistruolių palaikoma Lietuvos rinktinė, ypač pirmajame kėlinyje, mažai kuo nusileido svečiams, kurių komandoje žaidė I.Casillas, Raulis, Fernando Torresas, Xavi Hernandezas, Carlesas Puyolis ir kitos žvaigždės. Stebuklingai vartus gynė Žydrūnas Karčemarskas. Rungtynių pabaigoje jis kelis kartus išgelbėjęs mūsų ekipą. Kovingos lygiosios – 0:0.
Paskutinė ligi šiol – ketvirtoji dvikova įvyko 2005 m. birželį Valensijoje. Ispanai pasiekė sunkią pergalę – 1:0.
Iš viso – ketverios rungtynės (1 lygiosios, 3 pralaimėjimai, įvarčiai 0:8). Visas Lietuvos rinktines treniravo Algimantas Liubinskas.
Įdomi asmenybė – ispanų treneris Vicente'as del Bosque. Yra žmonių, kurie didelius darbus atlieka likdami šešėlyje, nes toks jų gyvenimo būdas. Vis dėlto atrodo, kad tie žmonės – tuščia vieta, o pergalės ateina dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Tik kai jie pasitraukia, pradedama suprasti, kad tie kuklūs ir ramūs žmonės turėjo kažką, kas lyg magnetas nepastebimai pritraukdavo sėkmę.
Toks yra ir V.del Bosque. Jis nuo vaikystės treniravosi ir žaidė Madrido „Real“ klube, su juo penkis kartus tapo Ispanijos čempionu kaip žaidėjas. Po to šiame klube treniravo jaunimą, o kelis kartus
yra laikinai užėmęs Karališkojo klubo trenerio vietą – kai įširdę savininkai staiga išvarydavo kokį garsų trenerį ir kol nerasdavo naujo stebukladario.
Kai 1999 m. lapkritį iš Madrido ekipos buvo išsviestas Johnas Toshakas, vėl atėjo V.del Bosque metas. Kol vyko naujo autoritetingo trenerio paieškos, „Real“ skynė pergales. Buvo nutarta palaukti nesėkmių, nes pjauti netgi neišvaizdžią vištą, nešančią auksinius kiaušinius, nepriimta.
Jau pirmąjį sezoną V.del Bosque su „Real“ triumfavo UEFA Čempionų lygoje (finale Paryžiuje 3:0 įveikė „Valencia“ ekipą), iškovojo ir šalies taurę. Kai Madrido ekipą sustiprino portugalas Luisas Figo, prancūzas Zinedine'as Zidane'as, brazilas Ronaldo ir kiti „galaktiškieji“ klubo prezidento Florentino Perezo pirkiniai, „Real“ atrodė ilgam užvaldęs Ispanijos ir visos Europos futbolo sostą.
Kiekvieną sezoną – skambus titulas, kartais net keli. Kai 2002 m. Madrido Karališkasis klubas šventė įkūrimo šimtmetį, V.del Bosque treniruojami vaikinai deramai tai pažymėjo – laimėjo Čempionų lygą ir Tarpkontinentinę taurę. Kitą sezoną tapo Ispanijos čempionais. Ko galima dar norėti?
Kaip pasakoje apie auksinę žuvelę, F.Perezui vien pergalių ir taurių tapo per mažai. Jis nutarė kurti komandos įvaizdį, primenantį Holivudo filmus. Komandoje turėjo dirbti ne tik puikūs profesionalai, bet ir žmonės, galintys puošti bet kurio blizgančio žurnalo viršelį.
V.del Bosque buvo labiau panašus į pavargusį Don Kichotą ar tiesiog į geraširdį dėdulę, nei į kovinių filmų didvyrį. Kai 2003 m. vasarą sutartis baigėsi, ji nebebuvo atnaujinta. Klubo prezidentas buvo įsitikinęs, kad su tokiomis žvaigždėmis pergales gali skinti bet kas.
Treniruoti buvo pakviestas gražuolis Carlosas Queirozas, prieš tai dirbęs sero Alexo Fergusono asistentu „Manchester United“ klube. Ispanų pergalių serija baigėsi. Po to „Real“ treneriai buvo keičiami kaip pirštinės žvarbų rudenį, bet auksinis V.del Bosque laikotarpis ligi šiol nesugrįžo.
Tik vėliau prisiminta ir įvertinta, kad V.del Bosque savo ramiu, kukliu elgesiu sugebėjo derinti „Real“ megažvaigždžių meistriškumą ir užgaidas. Po jo atėję treneriai tokio talento neturėjo.
2008 m. vasarą V.del Bosque perėmė Europos čempione ką tik tapusią Ispanijos rinktinę iš Luiso Aragoneso ir atvedė ją į pasaulio čempionato viršūnę. Gal kai kas vėl pasakys, kad su tokiais žaidėjais bet kuris treneris nugalėtų. Galbūt tai tiesa. Bet nugalėjo ne kas kitas, o būtent V.del Bosque.
Kalbant žaidėjus, tai jie iš tiesų kainuoja, kaip brangakmeniai. Šių metų pasaulio pirmenybių išvakarėse Vokietijos spauda įvertino kiekvienos ekipos, pretendavusios į čempionato auksą, rinkos kainą.
Buvo pateikta bendroji pagrindinio žaidėjų vienuoliktuko vertė. Pagal ją ryškiai pirmavo Ispanija (405 mln. eurų), aplenkusi Angliją (294 mln.) ir Braziliją (252 mln.). Brangiausi tarp ispanų tuo metu buvo F.Torresas (65 mln.), Andresas Iniesta (60 mln.), Cesco Fabregas (55 mln.), Xavi (50 mln.), Davidas Villa (40 mln.).