Apie tai 29-erių futbolininkas kalbėjo ir duodamas vieną pirmųjų interviu Ispanijos „Superdeporte“ dienraščiui.
Lietuvis pasidalino mintimis apie savo karjerą Lietuvos, Italijos bei Ispanijos klubuose, aptarė Ispanijos ir Lietuvos futbolo aktualijas.
- Kaip įsikūrėte Valensijoje?
- Man čia patinka. Viskas puiku. Vis dėlto nuo pat atvykimo noriu žaisti. Puikiai suprantu, jog esu klube dar palyginti trumpai. Turime daugybę žaidėjų, o aš esu jaunas vaikinas. Turiu stengtis kuo geriau pažinti sistemą, trenerį. Visko mokaus žingsnis po žingsnio. Komanda žaidžia gerai, ir akivaizdu, kad treneris nėra linkęs keisti puikiai rungtyniaujančių žaidėjų. Tačiau aš stengiuosi ir tikiu, kad savojo šanso sulauksiu. Man svarbiausia komandos sėkmė.
- „Valencia“ puikiai pradėjo sezoną. Per pirmąsias kelias rungtynes iškovojote nemažai pergalių. Ko tikitės iš šio sezono?
- Klube vyrauja tikrai puiki atmosfera. Mes – kaip šeima. Daugelis futbolininkų yra išalkę pergalių. Mūsų patirtis, pergalių alkis, komandinė dvasia ir teisingi trenerio sprendimai gali leisti mums tikėtis labai daug. Supratau, jog Valensijoje dėl komandos sėkmės stengiasi kiekvienas – nuo klubo prezidento iki paprasčiausio darbininko.
- Vis dar laukiate savo šanso. Ar kalbėjote apie situaciją su komandos vyriausiuoju treneriu Unai Emery?
- Žinoma, kalbėjau. Jis sakė man nesijaudinti ir išlikti ramiam. Visi puikiai suprantame situaciją. Turime daug futbolininkų, tačiau žaisti liko dar labai daug rungtynių. Dabar man svarbiausia kuo geriau perprasti taktines subtilybes.
- Kas labiausiai patinka klube?
- Patinka solidarumas, požiūris į žmogų. Kiekvienas žaidėjas savo kolegai jaučia didžiulę pagarbą. Kolektyvas dirba noriai, komandos treniruotėse visuomet vyrauja puiki nuotaika.
- Kaip Ispanijoje įsikūrė jūsų šeima?
- Sevilijoje praleidau penkis mėnesius, tačiau gyvenau be šeimos. Tikrai nebuvo lengva. Vien dėl kalbos barjero. Aš truputį mokėjau ispanų kalbą, tačiau mano šeimos nariai – ne. Dabar situacija yra gerokai pasikeitus. Abu vaikai eina į mokyklą. Ten jie mokosi ispanų ir anglų kalbų. Kiek sunkiau žmonai, kuri daugiausia užsiima namų ruošos darbais, veža vaikus į mokyklą.
- Keliomis kalbomis galite susišnekėti?
- Kalbu lietuvių, rusų, anglų, italų ir ispanų kalbomis.
- Kalbų mokėjimas yra svarbus šiandieniniame gyvenime?
- Mano manymu, taip. Džiaugiuosi, jog gyvenime turėjau tokios patirties. Mokykloje mokiausi rusų ir lietuvių kalbų. Vėliau išvykau į Italiją ir pramokau itališkai bei angliškai. Labai džiaugiuosi dėl savo vaikų. Vyresnysis, kuriam yra aštuoneri, kalba lietuvių ir italų kalbomis, o dabar mokykloje mokosi ispanų ir anglų, kadangi pusė klasės kalba viena, pusė – kita kalba. Tikrai džiaugiuosi, nes ne kiekvienas vaikas, būdamas dešimties, jau sugeba kalbėti keturiomis kalbomis.
- Turite brolių ar seserų?
- Ne.
- Gal jūsų tėvai buvo sportininkai?
- Ne. Mano mama mėgėjiškai žaidė tinklinį, tačiau nebuvo profesionalė. Tėtis turėjo kitą darbą, tačiau nebuvo susijęs su sportu.
- Ar buvote geras mokinys?
- Pirmose klasėse man puikiai sekėsi, tačiau kai pradėjau žaisti futbolą, laiko mokslams teko skirti vis mažiau. Džiaugiuosi, jog pavyko pabaigti mokyklą. Suderinti mokslus su treniruotėmis buvo tikrai nelengva. Užsiėmimai vykdavo du kartus per dieną. Įdomu, kad mokyklos direktorius mane suprato ir palaikė, tačiau mokytojai – ne.
- Ar praktikuojate kitas sporto šakas?
- Man patinka krepšinis, tačiau nesu didelis aistruolis. Kiekvienas lietuvis puikiai išmano krepšinį, tačiau žiūrėti nei krepšinio, nei futbolo aš nemėgstu. Man patinka ne žiūrėti, o žaisti. Tiesa, pastaruoju metu futbolo per televizorių žiūriu vis daugiau, kadangi šiuo žaidimu labai domisi mano sūnus. Italijoje visi vaikai pamišę dėl futbolo. Kai gyvenome Italijoje, sūnus net galėdavo pasakyti praktiškai visų „Serie A“ rungtynių rezultatus.
- Ar jis norėtų būti futbolininku?
- Dabar jis nori žaisti, tačiau aš pasiūliau jam neskubėti. Ateis laikas ir pasirinks, ką iš tiesų nori veikti gyvenime. Ispanijoje ir Italijoje visi vaikai svajoja apie futbolą. Visi jaunuoliai mokyklose tik ir aptarinėja svarbiausius Europos futbolo įvykius, laksto su futbolininkų lipdukų albumais. Tačiau futbolas nėra tik susižavėjimas. Tai sunkus darbas.
- Galite įvertinti Lietuvos futbolo lygį?
- Tai man labai sunkus klausimas. Norėčiau tikėti, kad tas lygis po truputį kyla. Vis dėlto susiduriama su problema, kadangi daug jaunų perspektyvių futbolininkų išvyksta į užsienį. Akivaizdžiai trūksta kokybės. Visa tai lemia pinigų stygius, niekas neinvestuoja į futbolininkus ar stadionus. Pažiūrėkite į Rusiją. Atsirado pinigai, atsirado daug legionierių, pakilo lygis ir dabar komandos kaip lygios su lygiomis kovoja UEFA Čempionų lygoje. Tas pats Ukrainoje. Lietuva – per maža valstybė. Mūsų yra vos trys milijonai, be to, populiariausia sporto šaka šalyje – krepšinis. Visos investicijos eina į krepšinį. Turime vos vieną futbolo stadioną ir net penkias ar šešias krepšinio arenas.
- Paaiškinsite tolimo metimo iš užribio paslaptį?
- Daugelis kalba apie jėgą, tačiau, mano manymu, svarbiausia yra technika. Man - tai svarbus elementas, tačiau labai daug priklauso nuo trenerio, jo sprendimų. Italijoje, kai aikštės yra pakankamai nedidelės ir visi žaidžia susispaudę, sėkmingai įmetus kamuolį net galima laimėti rungtynes. Tai beveik kaip kampinis. Sprendimas yra geras, tačiau nereikėtų to ypač sureikšminti. Kaip jau minėjau, daug kas priklauso nuo trenerio.