Pirmas FIFA sprendimas politinis, antras – ekonominis. Taip pareiškė Belgijos futbolo rinktinės trenerio asistentas Marcas Wilmotsas, kai buvo paskelbta, jog 2018 metų pirmenybės keliauja į Rusiją, o 2022-ųjų - į Katarą. Pastebėjimas, su kuriuo ginčytis sunku.
Kataras – viena turtingiausių pasaulio valstybių, kuriai verkiant reikia turistų srautų. Ir nors kol kas šiame Arabijos pusiasalio emyrate pasaulio čempionatui tinkamiems stadionams skaičiuoti vienos rankos pirštų yra gerokai per daug, galima neabejoti, kad po 10 metų viskas ten bus. Išskyrus vieną dalyką – karščio, kuris birželį kartais siekia 50 laipsnių Celsijaus, arabams išjungti turbūt nepavyks.
Kovodamas dėl teisės rengti pasaulio čempionatą Kataras nurungė Jungtines Valstijas. Ar galėjo būti priešingai? Turbūt taip. Turbūt patys amerikiečiai reklamuodami save padarė ne viską, ką galėjo. Gali būti, kad tiesiog netinkamai įvertino pagrindinį konkurentą. Viešo karo dėl „Pasaulio taurės-2022“ nebuvo.
Tokio karo, kokį užkūrė rusai ir anglai, grumdamiesi dėl 2018-ųjų planetos pirmenybių. Laimėjo rusai. Šįkart ne prieš amžiną priešę Vokietiją, o prieš sąjungininkę abiejuose Pasauliniuose karuose Didžiąją Britaniją. Laimėjo triuškinamai, gausiose ir agresyviose viešųjų ryšių akcijose belaisvių neimdami.
Favorite laikyta Anglija iš kovos pasitraukė jau po pirmo etapo, pralaimėjusi ne tik rusams, bet ir jungtinėms Olandijos – Belgijos bei Ispanijos – Portugalijos kampanijoms. Už futbolo tėvynę balsavo tik du iš 22 FIFA vykdomojo komiteto narių. Vienas jų – savas, FIFA viceprezidentas anglas Geoffas Thompsonas.
Pasaulio futbolo valdovų nesujaudino ir įspūdingas Anglijos paraiškos techninis pristatymas – nei Velso princo Williamo ar britų premjero Davido Camerono meistriškai emocijomis padailintas dalykiškumas, nei netikėtas futbolo žvaigždės Davido Beckhamo nuoširdumas, nei faktas, kad vaizdo klipuose anglai nevengė rodyti konkurentų futbolininkų, žaidžiančių jų šalyje – ekrane šmėstelėjo ir ispanas Fernando Torresas, ir rusas Jurijus Žirkovas.
Anglai skundėsi, kad FIFA vadovai juos apgavo. Organizacinio komiteto pirmininkas Andy Ansonas tikino, jog Anglijai dar balsavimo išvakarėse buvo tvirtai pažadėti bent šeši balsai. Balsavimo dalyviai muistėsi ir aiškino, kad britų viltis nužudė jų pačių žiniasklaida, likus kelioms dienoms iki sprendimo priėmimo rengusi reportažus apie korupciją, prieš dešimtmetį ar du klestėjusią FIFA viršūnėse.
Būtų naivu tikėti, kad fiasko priežastimi tapo šie reportažai. Tačiau ir jie prisidėjo prie Anglijos nesėkmės, nes jau po sprendimo priėmimo įteikė sprendėjams dar vieną argumentą savo elgesiui pagrįsti.
Britų žiniasklaida padarė klaidą, kurios išvengė Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas, paskelbęs, kad nevyks į saviškių kandidatūros pristatymą, nes anglai esą spaudžia FIFA traukdami iš stalčių seną korupcinį kompromatą, o jis mano, kad pasaulio futbolo vadovams reikia leisti ramiai ir objektyviai apsispręsti. Simboliška – toks tokį sutiko. Kremliaus veiklos skaidrumas ir požiūris į kitokią nuomonę nuo analogiškų FIFA nuostatų kažin ar labai stipriai skiriasi.
Tačiau Rusija laimėjo pelnytai. Jos atstovai laiku paerzindavo triukšmingą anglų spaudą. Kaip šių metų pavasarį, kai Rusijos ministro pirmininko pavaduotojas Igoris Šuvalovas pareiškė, kad anglai kalba apie jo tėvynės trūkumus tik todėl, kad patys neturi kuo pasigirti.
Rusai sugebėjo išpūsti riaušių, rinkimų išvakarėse kilusių per Birmingemo derbį, reikšmę, nors su tuo, kas vadinama anglišku futbolo chuliganizmu, susidorota jau prieš porą dešimtmečių, kai po Briuselio „Heyzel“ stadione įvykusios tragedijos ir anglų klubų ilgalaikio pašalinimo iš Europos turnyrų chuliganams buvo paskelbtas negailestingas karas. Tiesą sakant, „Birmingham City“ ir „Aston Villa“ sirgaliai, sukėlę sumaištį trečiadienį – nekalti kūdikiai lyginant su Maskvos CSKA „arkliais“ arba „Spartak“ klubo „mėsininkais“.
Pagaliau rusai, nors ir be V. Putino, dar balsavimo dienos paryčiais Ciuriche aktyviai medžiojo FIFA delegatų balsus ir gali būti, kad būtent tuo metu susikūrė lemiamą persvarą.
Vertinant nuveiktą darbą, lieka ištarti: bravo, Rusija. M.Wilmotsui lieka apgailestauti, kad futbolo vertybės futbolo pasaulyje lemia vis mažiau. Anglams – aptarinėti, kas buvo padaryta ne taip ir diskutuoti, ar dabartinė FIFA rinkimų sistema yra teisinga. Vakarų Europos sirgaliams – dūsauti dėl to, kad per du čempionatus iš eilės už kelionę teks pakloti ne mažiau nei prieš šių metų pasaulio pirmenybes, o kainos Rusijos didmiesčiuose ir Katare kandžiosis kelis kartus labiau nei šiemet Pietų Afrikoje.
Tačiau ir sistema, ir dabartinės futbolo verslo taisyklės yra tokios, kokios yra. Vuvuzelių jau klausėmės. Ateityje galėsime įvertinti kaip atrodo futbolas, žaidžiamas Uralo kalnuose ir Arabijos dykumose.