Kaip geriausią jį jau išrinko žurnalistai ir žaidėjai.
Futbolo vadovai, regis, įvaryti į kampą – ar pirmadienio vakarą Ciuriche iš tiesų bus oficialiai pagerbtas tas, kuriam jau prilipo provokatoriaus etiketė?
Kartu su „France Football” žurnalo redakcija FIFA pirmąkart nutarė surengti geriausio metų trenerio rinkimus. Suskaičiavus 208 nacionalinių komandų trenerių, kapitonų ir žurnalistų balsus į pirmąjį trejetą kartu su J.Mourinho (Madrido „Real”) pateko Vicente del Bosque (Ispanijos rinktinė) ir Josepas Guardiola („Barcelona”).
Su Milano „Inter” pernai laimėjęs UEFA čempionų lygą, Italijos pirmenybes ir šios šalies taurę dabartinis Madrido „Real” treneris iš Portugalijos turi svarių argumentų gauti dar vieną – šįsyk asmeninį – trofėjų.
FIFA vadovams tikriausiai labiau patiktų, kad pirmųjų rinkimų laureato padėkos kalbą sakytų daug diplomatiškesni ispanai – pasaulio čempionų treneris V.del Bosque ar J.Guardiola. Nes niekas iš tiesų nežino, kas gali šauti į galvą ne tik aštriomis replikomis išgarsėjusiam portugalui.
Kalėdų išvakarėse J.Mourinho vėl užsipuolė jo šeimą oro uoste persekiojantį fotografą.
Gruodį UEFA skyrė „Real” treneriui 30 tūkstančių eurų baudą ir diskvalifikavo jį vienoms rungtynėms kilus skandalui dėl nurodymų žaidėjams specialiai gauti raudonąsias korteles per nieko nelemiantį Čempionų lygos mačą.
J.Mourinho neslepia: pasiekti savo tikslą jam tinka visos priemonės.
Metų trenerio apdovanojimų išvakarėse susitikęs su „France Football” žurnalistu 47 metų portugalas aistringai gynė savo futbolo filosofiją ir pasirinktas gyvenimo vertybes.
– Jose, jau pusę sezono dirbate Madride. Ar „Real” treniruojate taip pat kaip „Porto”, Milano „Inter” ir Londono „Chelsea” futbolininkus?
– Iš esmės – taip. Madride esu toks pat treneris, koks buvau kitur. Nuo tos akimirkos, kai turi aikštę, kamuolį ir vienuolika žaidėjų, gali atlikti savo darbą visur.
Kalbu apie tai juokaudamas, kaip žmogus, aistringai mylintis futbolą ir trenerio profesiją.
Kalbant rimčiau, privalai niekuomet neužmiršti tų asmeninių savybių, kurios būtinos dirbant treneriu. Ypač tos, kurios yra susijusios su trenerio, kaip lyderio, vaidmeniu.
Ne mažiau svarbu, kaip sugebi prisitaikyti prie kitos kultūros ir atlaikyti milžinišką aplinkos spaudimą – prie viso to, kas ir sudaro kiekvieno klubo ir šalies tapatybę.
– Kurie dalykai dabar jums yra svarbiausi?
– „Real” komandoje, išskyrus Ikerą Casillasą ir Ricardo Carvalho, visi žaidėjai yra labai jauni.
Kai dirbau Milane, buvo priešingai – „Inter” branduolį sudarė trisdešimtmečiai.
Parengti komandą, kuri laimėtų čempiono titulą Italijoje, ar suburti ekipą, kuri triumfuotų Anglijos „Premier” lygoje, yra du visiškai skirtingi dalykai.
Ir žaidimo filosofija, ir varžybų pobūdis šiose šalyse neturi nieko bendra. Privalai idealiai perprasti vietinę specifiką, norėdamas pasiekti savo tikslą.
Bet dabar turiu didelį privalumą – daug patirties, nes dirbu jau ketvirtoje šalyje.
Vėl turiu komandą, kuri pasirengusi laimėti varžybas, nors Ispanijos lyga neturi nieko bendra su čempionatais, kuriuos anksčiau pavyko laimėti.
– Kurioje srityje patobulėjote daugiausia nuo tų laikų, kai dar treniravote „Porto”?
– Viskas, ką sukaupi per savo darbo metus, yra neįkainojamas turtas.
Po kiekvienų pratybų aš atlieku išsamią jų analizę ir ieškau būdų, kaip dar galiu patobulinti treniruotes.
Ir mano filosofija, ir žaidimo koncepcija liko ta pati kaip ir mano karjeros pradžioje. Tačiau treniruočių kokybė pasikeitė, nes dabar turiu kur kas daugiau patirties. Mano pratybos keičiasi, nelygu tikslai, kurių siekiu.
Pavyzdžiui, R.Carvalho, kuris su manimi dirbo dar „Porto” laikais (2004 m.), po to žaidė „Chelsea”, o dabar vėl yra kartu Madride, gali treniruotis be jokių mano nurodymų.
Bet kiekvienos rungtynės yra tarsi atskiras pasaulis, kuriam reikia vis kitokių idėjų ir sprendimų.
Po kiekvieno mačo grįžęs namo aš dar sykį jį sužaidžiu prieš patį save. Dar kartą permąstau visus sprendimus ir nurodymus, kuriuos daviau žaidėjams, norėdamas rasti tai, ką galėčiau patobulinti.
Kai 2004 metais su „Porto” laimėjome Čempionų lygą, aš pirmą kartą dalyvavau šiame turnyre.
Dabar per savo karjerą jau sužaidžiau 65 rungtynes svarbiausiose žemyno klubų varžybose.
Šis skaičius paliko savo pėdsakų. Jei sugebi tinkamai įvertinti sukauptą patirtį, neišvengiamai tapsi daug stipresnis.
Aš kiekvieną dieną stengiuosi tapti dar geresnis.
– Norite pasakyti, kad tuo metu, kai treniravote „Porto”, dar nebuvote pasirengęs stoti prie tokios komandos kaip „Real” ar „Inter” vairo?
– Viskas priklauso nuo tavo paties požiūrio. Galbūt aš buvau pasiruošęs.
Man pasisekė, nes kiekvienas karjeros etapas paklojo pamatus kitam.
Laimėjęs Čempionų lygą su „Porto” pelniau vardą, kuris padėjo išvykti į Angliją. Dirbdamas čia įgijau papildomos fantastiškos patirties.
Italijoje susidūriau su taktiškai daug rafinuotesniu futbolu ir nepaprastai kietu čempionatu.
Būtent šie du etapai labiausiai padėjo man pasiruošti darbui Madride. Čia tave kasdien lydi didžiulis žiniasklaidos spaudimas, kurį dabar galiu atlaikyti tik dėl anksčiau sukaupto bagažo.
Kai toks dėmesys persekioja trenerį, kuris yra jau viską laimėjęs ir praeityje turi sėkmingą dešimties metų karjerą, galima tik įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis tas treneris, kuris prie „Real” vairo atsidūrė siekdamas iškovoti pirmąjį savo karjeros titulą. Jam dirbti Madride būtų tiesiog dramatiškai sunku.
– Kurios šalies futbolas jums arčiausiai širdies?
– Visi karjeros etapai man padėjo tapti tuo, kas dabar esu. Neįmanoma pasakyti, kad renkuosi vieną ar kitą šalį.
Bet niekuomet neslėpiau, kad socialine ir profesine prasme buvau laimingiausias turėdamas galimybę dirbti Anglijoje.
Britų futbolas geriausiai atitinka mano prigimtį. Šioje šalyje norėčiau baigti savo karjerą.
Tačiau dabar tikrai negaliu būti laimingesnis kitur negu „Real”. Atsižvelgiant į ilgą Madrido klubo istoriją, tą meilę, kuria jį gaubia sirgaliai visame pasaulyje, ir nepaprastus iššūkius, kurie čia laukia manęs.
– Nekart minėjote, kad garbingumas – svarbiausia trenerio savybė. Ar negarbingas treneris negali laimėti titulų?
– Gali, tačiau tikrai ne kiekvieną sezoną.
– Ar jūs pažįstate tokių trenerių?
– Ne, nes aš visiškai nesidomiu, kaip dirba mano kolegos.
Kalbėdamas apie garbingumą pirmiausia turiu galvoje trenerio santykius su savo klubu ir žaidėjais. Esu įsitikinęs, kad tai – sėkmės pamatas siekiant pergalių.
Vieną kartą laimėti kurį nors čempionatą gali bet kas. Futbolas – toks žaidimas, kuriam nemažai įtakos turi atsitiktinumas.
Bet laimėti, laimėti ir dar kartą laimėti tikrai negali visi ar kiekvienas treneris. Manau, mano karjeros istorija iškalbinga.
Garbingas trenerio elgesys yra labai svarbi savybė, kad sektųsi žaidėjams. Todėl visi futbolininkai iš savo trenerio pirmiausia laukia garbingo požiūrio.
– Žaidėjai jus tikrai mėgsta ir myli. Tačiau ar teko dirbti su tokiu futbolininku, kurio pats nemėgote?
– Taip.
– Kaip su juo bendravote?
– Žaidėjui iškart pasakiau, kad jo nenoriu savo komandoje. Tai pirmas dalykas, kurį visada padarau atvykęs į naują klubą.
Netrūksta trenerių, kurie linkę slėptis už sporto direktoriaus, prezidento ar viceprezidento nugaros. Aš – ne.
Tik pradėjęs dirbti pirmiausia susitinku su man nereikalingais žaidėjais ir atvirai pasakau, kodėl nenorėčiau jų matyti savo komandoje. Labai tiksliai paaiškinu savo sprendimų motyvus.
Toks požiūris tikrai neturi nieko bendra su pagarbos stoka! Priešingai – visada žaidžiu atviromis kortomis.
Buvo daug atvejų, kai išanalizavęs komandos situaciją ir žaidėjų savybes buvau priverstas atsisakyti ne vieno žaidėjo. Jiems visada tai pasakydavau tiesiai į akis.
– Ar galite pakeisti savo nuomonę?
– Taip. Kai atvykau į Milano „Inter”, vienam žaidėjui pasakiau, kad visiems būtų geriau, jeigu jis išeitų į kitą komandą.
– Kam?
– Nicolas Burdisso. Neslėpiau, kad nematau jam vietos aikštėje.
Suplanavau jo perėjimą į kitą klubą, norėdamas investuoti į kitus futbolininkus.
Tačiau galiausiai jis tapo vienu žaidėjų, kurie labiausiai prisidėjo prie mano komandos sėkmės per visą mano karjerą.
Kai tik N.Burdisso pranešiau, kad jis nereikalingas, argentinietis man atsakė: „Aš tikrai įrodysiu, kad galiu žaisti tavo komandoje.”
„Gerai, dirbkime kartu, – sutikau. – Jeigu aš tavęs šiandien nenoriu, galbūt rytoj bus kitaip.”
Šiandien Nicolas puikiai žino, kaip nuoširdžiai jį myliu. Jis taip pat žino, koks aš buvau laimingas galėdamas kartu su juo dirbti, nes tai iš tiesų yra fantastiškas žmogus ir žaidėjas.
– Kai pradėjote karjerą, ar įsivaizdavote, kad po dešimties metų jau būsite vadinamas geriausiu pasaulio treneriu?
– Ne, tikrai ne.
– Neįmanoma patikėti, kad toks ambicingas žmogus kaip jūs apie tai net nesvajojote!
– Nesitikėjau nei išvykti iš tėvynės, nei taip ilgai dirbti užsienyje, nors anksti supratau, kad galiu pasiekti daugiau už kitus.
Po to, kai Barselonoje teko dirbti su Bobby Robsonu ir Louis van Gaalu (1996–2000 m. J.Mourinho buvo „Barcelona” trenerio asistentas. – Red.), jaučiausi stiprus ir pasiekęs kitą lygį.
Sugrįždamas į Portą žinojau, kad nuo šiol viskas klostysis greitai. Tačiau kai po poros metų nusprendžiau išvykti, tikėjausi, kad karjeros kreivė bus kur kas sudėtingesnė.
Nors didžiuojuosi greita savo sėkme, tuomet tikrai nesitikėjau, kad pergalės ir pripažinimas ateis taip greitai.
– Ar jums pasitaiko akimirkų, kai abejojate savimi, savo darbu ir sprendimais?
– Ne, niekuomet. Visada kartoju sau, savo draugams ir tiems, kurie dirba kartu: privalome kasdien būti geriausi. Negalime likti tokie pat, kokie buvome prieš trejetą ar penketą metų.
Kaip ir kiekvienas žaidėjas, taip ir kiekvienas treneris privalo nuolat ieškoti būdų, kaip tobulėti. Tačiau priėmęs vieną ar kitą sprendimą savo pasirinkimu niekados neabejoju.
– Tačiau galbūt abejonės padeda tobulėti?
– Kategoriškai nesutinku. Puikiai žinau savo galimybes.
Mėgstu galvoti taip, kaip galvoju. Mėgstu, kad su manimi dirbantys žmonės mąstytų lygiai taip pat. Kad mes esame stiprūs, kad esame geriausi ir kad niekas negali mūsų įveikti.
Tokia yra mano gyvenimo filosofija.
Galima sakyti, kad tai arogantiška laikysena, tačiau aš šį požiūrį vadinu pagarbiu. Kad mąstytum taip, kaip aš mąstau, kad nuolat nebijotum pasakyti, jog nori būti stiprus, tu taip pat privalai neužmiršti kitų, kurie irgi stengiasi būti stipriausi.
– Ar po pralaimėjimų ilgai negalite užmigti?
– Po kiekvienų rungtynių – ar po pergalės, ar po pralaimėjimo – pirmiausia galvoju apie naują būsimą iššūkį.
Esu įsitikinęs, kad toks požiūris yra geriausia laikysena tam, kuris nori ilgai išlikti futbole.
Nesu tas, kuriam patinka lengvos pergalės ir lengva sėkmė. Nenoriu laimėti ketverius penkerius metus (o mano atveju – jau dešimt metų), po to pasakyti „viso gero” ir grįžęs į namus nuo sofos jau kritikuoti kitus.
Aš kategoriškai nusiteikęs prieš tokią laikyseną. Noriu dirbti kaip įmanoma ilgiau, nes šitas darbas man patinka. Trokštu kuo ilgiau būti viršūnėje.
– Su visais savo klubais pasiekėte įspūdingų pergalių. Ar turite sukūręs išskirtinį sėkmės receptą?
– Darbas.
– Jūsų kolegos kalba tą patį. Bet tik darbo neužtenka, kad visi laimėtų.
– Tada patikslinsiu: geros kokybės darbas. Labai dažnai žmonės mano, kad darbo kiekis nulemia pergales.
Nesutinku. Mano treniruotės niekuomet neužtrunka ilgiau negu pusantros valandos. Bet kiekviena treniruotė tikriausiai verta daugiau negu 90 minučių, nes ji būna labai gerai parengta.
Tai vienintelis būdas pasiūlyti optimalios kokybės pratybas, kurios padėtų žaidėjams tobulėti.
– Ar daug kalbatės su žaidėjais?
– Mūsų susirinkimai niekada neužtrunka ilgiau negu po 10 minučių. Per savaitę tokių susirinkimų su žaidėjais būna tik trys.
Vienas – rungtynių išvakarėse, kitas – rungtynių rytą ir paskutinis – po pietų prieš rungtynes. Tačiau dėl šių trijų susirinkimų net septyni asmenys intensyviai dirbo visą savaitę.
Aš organizuoju ir numatau visą mūsų komandos darbo savaitę. Jose de Morais, mano asistentas vaizdo peržiūroms, kasdien visą dieną praleidžia su penkiais savo bendradarbiais, „Photoshop”, „Powerpoint” ir kitų kompiuterinių programų specialistais.
Prieš konkrečias rungtynes žaidėjai gauna tik 30 minučių galutinį produktą. Tačiau dėl to pusvalandžio septyni žmonės pluša visą savaitę. Būtent dėl šios priežasties kartoju, kad man informacijos kokybė – svarbiausia.
Kiti gal dirba kitaip: per vaizdo peržiūras jie po 2 valandas sėdi su žaidėjais prie televizoriaus. Mes viską aptariame per 30 minučių, kurios dar padalytos į tris dalis. Viską darome ne tik labai tiksliai ir griežtai, bet ir su meile bei visišku atsidavimu.
Žaidėjai gali ne tik mokytis, bet ir mėgautis jiems rodomais žaidimo epizodais.
– Kas jums suteikia daugiausia laimės?
– Esu laimingas, kai laimiu. Bet dar daugiau laimės suteikia tokios akimirkos, kai, pavyzdžiui, sužinai, kad visi „Porto” žaidėjai – jau baigę karjerą ar besiruošiantys tai padaryti – savo namuose iki šiol žiūri diską su Čempionų lygos finalo rungtynių įrašu.
Tai vaizdai, kuriuos prisimindami jie gali apsiverkti. Man tai esminis dalykas, įrodantis, kiek žmonės gali padaryti siekdami bendro tikslo ir norėdami įgyvendinti slapčiausias savo svajones.
– Ar 2004-ųjų triumfą vertinate labiau negu pergalę 2010-ųjų Čempionų lygos finale?
– Turėjau laimės dusyk iškovoti Čempionų lygos taurę su komandomis, kurių pergalės niekas nelaukė.
„Porto” buvo jauna komanda, kurią sudarė vaikinai, net nepatenkantys į šalies rinktinę ir iki tol nieko dar nelaimėję. Svajonė užkopti į viršūnę stūmė į priekį.
Su „Inter” viskas buvo atvirkščiai, nes Milane susirinko veteranai. Čia turėjau žaidėjus, kurie tvirtai žinojo: jeigu nepavyks dabar, tai jau niekuomet gyvenime nelaimėsime!
Javieras Zanetti ir Marco Materazzi buvo 37-erių, Francesco Toldo – 38-erių, Ivanas Cordoba – 34-erių, Walteris Samuelis – 32-ejų. Jie tikriausiai turėjo paskutinę galimybę pasiekti viršūnę.
Labai didžiuojuosi, kad jiems tai pavyko, o aš padėjau įgyvendinti šią svajonę!
– Ar padaryti savo žaidėjus laimingus jums atrodo svarbiausia trenerio užduotis?
– Galėjau tuo įsitikinti rugpjūčio mėnesį per tradicinį trenerių susirinkimą UEFA būstinėje.
Ta proga kolegos visada pagerbia tą, kuris laimėjo Čempionų lygą. Treneriai žiūri vaizdo įrašus, nuotraukas.
Ekrane pradėjus rodyti, kaip visa „Inter” komanda lipa ant pakylos atsiimti taurės, seras Alexas („Manchester United” treneris A.Fergusonas. – Red.) paprašė: „Sustabdykite šią akimirką, kad galėtume į ją geriau įsižiūrėti.”
Tai buvo nuotrauka, kurioje visi „Inter” žaidėjai rėkė iš laimės, o jų akyse spindėjo ašaros.
Tokia fotografija pasako viską. Man džiaugsmą reiškia ne tik asmeninė šypsena. Būtent žaidėjų džiaugsmas ir tokios jų šypsenos yra tiesiog neįkainojami.
– Ar sutinkate, kad daugiausia reklamos praėjusį sezoną jums padarė Čempionų lygos pusfinalio mačas „Nou Camp” stadione su „Barcelona”?
– Taip, tai buvo fantastiškas spektaklis.
– Net futbolo estetikos požiūriu?
– Tai tikrai ne mūsų klaida.
– Tačiau būtent jūs nusprendėte, kad visa „Inter” komanda privalo žaisti atsitraukusi tik savo aikštės pusėje.
– Ne, aš nusprendžiau laimėti varžybas. Ir padariau viską, kad mes laimėtume!
Savo spektaklį mes parodėme Milane. Per pirmąsias rungtynes laimėjome 3:1, galėjome įmušti keturis įvarčius, todėl į Barseloną atvažiavome turėdami nemenką pranašumą.
Ir čia mes ruošėmės žaisti, tačiau po 15 minučių likome tik su dešimčia žaidėjų.
Tokiomis aplinkybėmis neturi kito pasirinkimo: arba tampi klounu ir praleidi keturis penkis įvarčius, arba reaguoji kaip čempionas ir patenki į kitą etapą. Žinodamas, kad tikrai laimėsi finalą, jeigu tik jį pavyks pasiekti.
– Ar jaukiai jaučiatės gyvendamas Madride?
– Man nėra jokio skirtumo tarp Milano, Madrido ar Londono.
Mano šeima nemėgsta eiti pasivaikščioti kartu su manimi, nes ji linkusi mėgautis ramybe.
– „Real” klubo būstinėje jūs visuomet pasirodote vėliausiai aštuntą valandą ryto. Nejaugi niekada nesinori atsipalaiduoti ir ilgiau pailsėti?
– Ne, šiuo požiūriu esu prastas poilsiautojas.
Vienintelis dalykas, kurį vertinu, – laisvomis akimirkomis likti su savo artimaisiais. Nueiti pažiūrėti, kaip treniruotėje sekasi sūnui (J.Mourinho atžala lanko „Real” treniruotes. – Red.), arba į plaukimo treniruotes baseine palydėti dukterį.
Mėgaujuosi, kai galiu su jais pabūti kartu. Visa kita mane mažai domina.
– Niekuomet nenueinate su savo draugais išlenkti vyno taurės?
– Ne. Verčiau retsykiais pasikviečiu draugų į namus.
Šį vakarą kaip tik du mano asistentai ateis į svečius kartu su savo žmonomis.
Kartu vakarieniausime ir žiūrėsime draugiškas rungtynes.
– Esate gražus, intelektualus, pasiekęs sėkmės ir turtingas. Ar turite trūkumų?
– Kaip treneris turiu vieną. Milžinišką.
Gyvenu ir dirbu pasaulyje, kuriame negali kalbėti to, ką iš tiesų galvoji. Pasaulyje, kuriame tu niekuomet negali sakyti tiesos.
Negaliu būti veidmainis, nesu diplomatas ir nemoku kitiems lįsti į subines. Tai didžiausias mano minusas.
Blogiausia, kad jei tave lygins su tokiais žmonėmis, tu visuomet jiems pralaimėsi šią kovą.
– Kuo galite paaiškinti tai, kad jūsų asmenybė vertinama taip prieštaringai?
– Tai kažkas neįtikėtino, nes ir šeima, ir draugai manimi žavisi.
Žaidėjai taip pat. Natūralu, nes žaidėjai ir sudaro didžiausią dalį mano draugų.
– Ar pasitaikė, kad apgailestavote dėl kai kurių savo poelgių?
– Be abejo. Neseniai vėl priekaištavau sau, kad be reikalo užsipuoliau vieną teisėją.
Jo sprendimas išvyti mane buvo teisingas.
– Ar tie, kurie sako, jog esate prastai išauklėtas, kurie jus pavadino sukčiumi, klysta?
– Nutariau daugiau niekam veltui nedaryti reklamos.
– O jeigu dabar pasakyčiau, kad jums labiausiai trūksta kuklumo?
– Ačiū Dievui! Kuklumas – tai savybė, kuri niekam niekuo negali padėti. Sporte ji yra tiesiog bevertė.