„Baigiau Kalifornijoje trenerio kursus ir gavau B licenciją. Ji man suteikia teisę Amerikoje treniruoti net aštuoniolikmečius vaikinus.
Dabar sprendžiu – likti Lietuvoje ar gyvenimą susieti su JAV”, – svarstė 35-erių E.Jankauskas.
Penkis kartus geriausiu šalies futbolininku rinktas vilnietis su didžiuoju sportu atsisveikino praėjusių metų rugsėjį, kai MLS lygos klubas „New England Revoliution” nusprendė nepratęsti sutarties su puolėju.
Vienintelis lietuvis, laimėjęs Čempionų lygą, JAV rungtyniavo nuo 2009-ųjų birželio. Tiesa, dėl traumų E.Jankauskas sužaidė tik 18 rungtynių, per kurias pelnė 2 įvarčius.
Prieš porą savaičių į Lietuvą sugrįžęs futbolininkas vėl kibo į mokslus – siekia užbaigti antrąjį kursą Lietuvos kūno kultūros akademijoje.
„Keistas jausmas. Kai žaidžiau futbolą, nesukau galvos, nes visi manęs ieškojo norėdami pasiūlyti darbą. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis – aš privalau susirasti darbą”, – kalbėjo E.Jankauskas.
– Per karjerą atstovavote 14 klubų. Ar nors vienai komandai jau siūlėtės kaip treneris? – „Lietuvos rytas” paklausė E.Jankausko.
– Nemanau, kad nuo to turėčiau pradėti naują savo gyvenimo puslapį.
Jei pasirinkčiau šį kelią, užsispirčiau ir galėčiau prisiskambinti net ir garsiausiam treneriui Jose Mourinho. Bet ar verta gaišti laiką?
Portugalas po „Porto” ekipos vadovavo dar trims klubams ir jei visi baigę karjerą futbolininkai jam skambintų dėl darbo, būtų nesąmonė. Ne taip visame pasaulyje sprendžiami karjeros reikalai.
Nesu susiformavęs treneris, kad galėčiau tuoj pat imtis darbo su vyrais. Išbandysiu save su jaunimu, surasiu savo treniravimo modelį, o jau po to sieksiu rimtesnių iššūkių.
– Stovite kryžkelėje – likti Lietuvoje ar vykti į Ameriką. Kas lems šį pasirinkimą?
– Atsakysiu paprastai – galimybė tobulėti ir sąlygos. Mane draugai kviečia dirbti futbolo akademijoje Sietle.
Šiame Amerikos mieste yra apie 600 tūkst. gyventojų, tačiau jis turi net keturias futbolo akademijas, kuriose vaikus moko po 60–70 trenerių kiekvienoje. Apie aikščių skaičių net nenoriu kalbėti.
Tobulėti ir siekti rezultatų ten yra kur kas daugiau galimybių nei Vilniuje. Ir sąlygos kitos.
Nesakyčiau, kad Lietuvoje futbolas nemėgstamas. Tačiau kai prie vienintelio uždarojo sostinės „Sportima” maniežo negali rasti vietos automobiliui pasistatyti, o padalytoje į krūvą kvadratų aikštėje susigrūdę žaidžia vaikai ir suaugusieji, pradedi mąstyti apie elementarias sąlygas sportuoti.
Jei kalbėtume apie tobulėjimą, Amerikoje gavęs futbolo trenerio B licenciją po poros metų galėčiau siekti ir aukščiausios – A licencijos. Būtų galima pasvarstyti apie darbą rimtuose klubuose.
Bet mano pamąstymai nereiškia, kad jau sėdžiu ant lagaminų ir atsisveikinu su Lietuva.
– Buvote Lietuvos futbolo rinktinės trenerio Jose Couceiro štabe. Ar negavote iš naujojo stratego Raimondo Žutauto pasiūlymo pratęsti bendradarbiavimą?
– Nesu nusiteikęs piršti savo paslaugų. Mes su Raimondu galime prie kavos puodelio aptarti futbolo naujienas, prisiminti rinktinės laikus, kai žaidėme kartu, tačiau draugystės negalima painioti su darbu.
Rinktinė jau turi savo trenerių štabą, jis atlieka savo darbą, komanda siekia aukštų tikslų Europos čempionato atrankos varžybose. Todėl nėra jokios būtinybės ką nors keisti.
– Vilniuje yra ir jūsų vardu pavadinta futbolo mokykla. Koks likimas jos laukia, jei išvyksite į JAV?
– Uždavėte klausimą, kuris mane užspeitė į kampą.
Kai kūrėsi futbolo mokykla, atvažiavo jos vadovai ir paprašė leisti pasinaudoti mano vardu. Aš leidau. Tiesą sakant, net nežinau, ar ji dar egzistuoja.