„Turiu vos mėnesį, kad sulipdyčiau komandą. Gerai, kad kalnų nuversti klubo vadovai nereikalauja.
Svarbiausia, kad ekipa neiškristų iš Kazachstano aukščiausiosios futbolo lygos čempionato”, – sakė naujasis „Kaisar” klubo strategas A.Liubinskas.
Futbolo specialistas su Kazachstano ekipa pasirašė sutartį iki sezono pabaigos.
Ne vienus metus Lietuvos futbolo rinktinei vadovavęs 59-erių A.Liubinskas tapo pirmuoju šalies treneriu, pramynusiu taką į tolimąjį Kazachstaną.
Tuo tarpu Lietuvos futbolininkai kelią į šią stepių valstybę atrado dar 2007 metais. Kartu su A.Liubinsku komandoje pluša jau trejus metus šioje šalyje žaidžiantis Valerijus Mižigurskis.
Su Toldykorgano „Žetysu” komanda šiemet treniruojasi ir šalies rinktinės narys Arūnas Klimavičius, o buvusiam nacionalinės komandos saugui Mantui Savėnui kontraktą siūlo Kustanajaus „Tobol”.
„Visiems sakau, kad mes, lietuviai, esame lyg adata šieno kupetoje. Surado – džiaugiamės, nesurado – tylime ir laukiame.
Nuo to, kaip pasirodys dabartinis desantas, priklausys, ar Lietuvos futbolo žmonės bus paklausūs šioje šalyje”, – dėstė A.Liubinskas.
Praėjusiais metais iš antrosios lygos kelialapį į elito pirmenybes iškovojusios „Kaisar” ekipos vadovai neskubėjo ieškoti naujojo trenerio, o lietuviui sutartį pasiūlė tik sausio viduryje.
Sukirtęs rankomis su klubo vadovybe, A.Liubinskas neturėjo laiko pasivaikščioti po Kyzylordą, nes iškart išskubėjo į Turkiją.
Beleko kurorte klubas treniruosis iki vasario 27-osios, o jau kovo 3 dieną startuos Kazachstano futbolo pirmenybėse.
– Ar sutartis su menkai žinoma „Kaisar” ekipa nėra žingsnis atgal jūsų karjeroje? – „Lietuvos rytas” paklausė A.Liubinsko.
– Tai darbas, už kurį mokami pinigai. Žinoma, visi treneriai nori vadovauti garsiausioms komandoms ir siekti aukščiausių tikslų.
Bet kai nesi reikalingas Lietuvoje, kai tau net nesiūloma treniruoti šešiolikmečių rinktinės, susitaikai su tuo, kas yra.
Aš nenorėčiau teigti, kad tai žingsnis atgal. Tada ir žymesnių Lietuvos futbolininkų norus atstovauti šios šalies ekipoms galima būtų prilyginti karjeros nuopuoliui.
Tuo tarpu Kazachstano čempionatas labai stiprus, o komandos gerai finansuojamos.
Visi geriausi futbolo klubai pinigų gauna iš valstybės.
Sportui čia lėšų tikrai negailima. Čempionato naujokės „Kaisar” komandos biudžetas yra kukliausias – vos 4 mln. JAV dolerių. Tuo tarpu garsiajam Almatos „Kairat” klubui skirta 40 mln. dolerių.
– Ar kviesite į komandą daugiau lietuvių?
– Malonu, kad jų Kazachstane jau yra ir žaidėjai užpildo legionierių nišą.
Čempionato nuostatai ekipoms leidžia turėti 5 užsienio žaidėjus, o kontraktų pasirašyti čia siekia krūva futbolininkų iš Baltarusijos, Rusijos, Gruzijos, Nigerijos ar Serbijos.
Esu tos nuostatos, kad privalome vienas kitam padėti. Bandau įkalbėti ekipos vadovus į peržiūrą dar pasikviesti Latvijoje žaidusį lietuvį Darių Miceiką ir su juo pasirašyti sutartį.
Blogiausia, kad „Kaisar” vadovauti pradėjau per vėlai, kai kiti klubai jau baigė sudarinėti sutartis ir pradėjo rimtą pasirengimą čempionatui.
Dabar užsiimu tik tuo, kad dėkoju netinkantiems legionieriams ir ieškau naujos paspirties. Per savaitę atsisveikinau su keturiais legionieriais.
– Šnekate be optimizmo. Ar tikitės išbūti poste iki kontrakto pabaigos?
– Bandysiu, nors, kaip jau supratau, Azijoje veikia visiškai kitos povandeninės futbolo taisyklės nei Europoje.
Reikės prisitaikyti, nors ilgai sprendžiami klausimai verčia nervintis.
Net viza į Kazachstaną kainavo ne vieną nervų ląstelę.
Be to, manęs laukia ir savotiškas pragaras, kurio nesu patyręs. Vietiniai aiškino, kad pirmenybių rungtynės vyks esant bet kokiems orams. Vasarą teks atlaikyti ir 50 laipsnių karštį.