Žmogiškosios būtybės yra tokios protingos, kad Neilas Armstrongas išsilaipina Mėnulyje, bet vis dar nesugeba sukurti metodo, kuris nustatytų, ar futbolo kamuolys kirto vartų liniją.
Sunku tuo patikėti, ar ne?
Sulig kiekviena savaite dėl žmogiškųjų klaidų didėja spaudimas arbitrams, bet pasitelkti šiuolaikinių technologijų futbolas vis dar nepasirengęs. Nors dėl to spaudimas tik auga.
Babakas Rafati yra naujausias apsikvailinęs arbitras, be televizijos kameros pagalbos susimovęs per Vokietijos čempionato mačą tarp „Mainz” ir „Hamburger” praėjusį sekmadienį.
Marcello Janseno spirtas kamuolys nekirto „Mainz” vartų linijos, bet B.Rafati vis tiek įskaitė įvartį Hamburgo komandai.
Po rungtynių abiejų ekipų treneriai šaukėsi elektroninio vartų linijos monitoriaus pagalbos.
„Nebėra nė vieno trenerio, kuris būtų prieš, – tvirtino Hamburgo klubo treneris Arminas Vehas. – Mes taip seniai to prašome, bet niekas nevyksta.”
Vienintelis klausimas – kada
Todėl mašinų atsiradimas futbole yra neišvengiamas. Žmogiškosios klaidos tapo nepriimtinos ir nepateisinamos, kai atsirado vaizdo priemonės. Jos leistų išvengti klaidų negriaunant rungtynių eigos ir nenuplėšiant nuo sporto žmogiškumo dvasios.
Tačiau sporto administratoriai prieštarauja technologijoms lyg dinozaurai, nors jų pasipriešinimas yra ne daugiau nei beprasmiškas bukagalviškumas.
Taip atsitiko tenise ir krikete, taip bus ir futbole.
Elektroninės priemonės bus naudojamos, kad pagerintų teisėjų darbo kokybę. Vienintelis klausimas – kada, o ne „jei”.
Tačiau FIFA turbūt sąmoningai atsisako skubinti perėjimą prie šiuolaikinių technologijų. Jie turi būti gerai pasirengę, nes kartą patvirtinus technologijas jas bus sunku atšaukti.
Iššūkis dviratininkams
To įrodymas gali būti dviračių lenktynės.
Dabar šiam sportui blogos reklamos reikia kaip skylės galvoje. Visa energija turėtų būti nukreipiama įtikinti skeptikus, kad ne visi dviratininkai susiję su dopingu, o jį vartojantys bus sučiupti.
Tačiau vietoj to dviračių sporto vadovybė įsivėlė į bjaurią ir nereikalingą kovą dėl technologijų. Labiausiai – dėl radijo ryšio, kurį dviratininkai ir treneriai naudoja nuo 1990 metų, kad susikalbėtų per lenktynes.
Ausinėse girdimi tokie pašnekesiai: „Man pradūrė padangą”, „Neleisk varžovui X, Y ar Z pabėgti į priekį”, „Saugokis! Slidus asfalto ruožas priešaky!”
Tarptautinė dviračių sąjunga tiki, kad uždraudus radijo ryšį lenktynės taps įdomesnės, nes dviratininkai privalės daugiau mąstyti patys, dažniau rizikuos, nesulaukę taktinių patarimų iš trenerių.
Gal. Bet atrodo, kad dabar per vėlu ginčytis. Dabartinė dviratininkų karta užaugo su radijo ryšiu. Be jo lenktyniauti – tas pat kas liepti fechtuotojams nusiimti liemenes ir kaukes, saugančias nuo špagų dūrių.
Galbūt reginys liks kiek suvaržytas, bet būtų beprotiška atsisakyti tokių saugumo priemonių kaip radijo ryšys.
Ypač jei taip sako patys dviratininkai.
Nuo 1998 metų visose „Tour de France” lenktynėse važiuojantis vokietis Jensas Voigtas klausia: „Jeigu aš stipriai krisiu, kuris iš tų, teigiančių, kad uždrausti radijo ryšį yra šauni idėja, atvyks į Berlyną ir paaiškins mano šešiems vaikams, jog sprendimas buvo teisingas ir jūsų tėtis tiesiog tapo nelaimingo atsitikimo auka svarbiame mūšyje dviračių lenktynėse?”
Tai dar kartą įrodo, kad kartą įdiegus gali būti labai sudėtinga atsisakyti technologijų.
Testus atidėjo dar metams
Vasarį Šveicarijoje FIFA išbandė dešimties bendrovių pristatytas vartų liniją fiksuojančias technologijas.
FIFA nutarė, kad nė viena jų nėra tokia greita, tiksli ir paprasta, kokios norėtųsi.
„Hawk-Eye” sistema, naudojama per teniso varžybas patikrinti, ar kamuoliukas lietė liniją, netgi neperžengė FIFA atrankos barjero.
Tad futbolo taisykles nustatanti valdžia atidėjo testus kitiems metams.
Kas tai – stipriai išreikštas rūpestingumas arba perdėtas atsargumas?
Sunku nustatyti, kokia tikroji priežastis, nes FIFA nebuvo linkusi viešinti testų.
„Kas tie vieni metai? Tai – niekis. Turėkite truputėlį kantrybės”, – teigė FIFA prezidentas S.Blatteris.
Bet reikalas yra neatidėliotinas. To reikėjo dar gerokai anksčiau, nei Frankas Lampardas pelnė įvartį, bet jis nebuvo neįskaitytas per Vokietijos ir Anglijos rinktinių rungtynes 2010 metų pasaulio čempionate.
Atsiprašymas, kad technologijos dar nėra parengtos, nepadaro drabužio mažiau nudėvėto. Nustatyti – buvo įvartis ar ne – nėra mokslas apie raketas. Ar tam reikia ginčų?
Nors FIFA neskuba, 2014 metų pasaulio futbolo čempionate įvartį nustatanti technologija jau turėtų veikti.
Kita vertus, taip ilgai delsiant futbolas galbūt palauks tuos 12 mėnesių, kad įsitikintų, jog pasirinktos mašinos yra tikslesnės už teisėjus. Priešingu atveju galime ir nepajusti skirtumo.