Kaip anglams perkąsti katalonišką riešutą?

Futbolo specialistai nesiginčija – šiuo metu nėra pasaulyje gražiau ir sėkmingiau žaidžiančios ekipos nei „Barcelona”.

Kodėl? Atsakymo į šį klausimą ieškojęs Vokietijos žurnalas „Der Spiegel” paslaptį atskleidė pasitelkęs geometrinę žaidimo analizę per Čempionų lygos pusfinalį su Madrido „Real”.

Nuo to laiko, kai žmonės stebi futbolą, jiems patinka rungtynių nenuspėjamumas, netikėti kamuolio perdavimai iš krašto, smūgiai iš toli į vartus.

Nuo tada, kai žmonės žaidžia futbolą, jie, padedami trenerių, gludina neįtikėtino kamuolio perdavimo veiksmą iš krašto, tobulina tolimus smūgius, kamuolio varinėjimą.

Nuo to laiko, kai Barselonos komandą treniruoja Josepas Guardiola, žiūrovai mato, kaip ji stengiasi tobulinti savo žaidimą.

Ispanijos komanda per rungtynes įmuša 2,4 įvarčio, jos atakuojamasis žaidimas gražus ir kupinas kūrybiškumo.

Per tris savaites įvykusios ketverios (Ispanijos čempionate ir taurės finale bei dvejos Čempionų lygoje) „Barcelona” ir „Real” rungtynės buvo ne svaiginama futbolo šventė, o 390 minučių mūšis, atskleidęs viską, ką gali parodyti šiuolaikinis futbolas.

Norint suprasti, kodėl „Barcelona” pateko į Čempionų lygos finalą, tapo Ispanijos čempione, o „Real” pavyko iškovoti tik karališkąją taurę, reikia pasitelkti matematiką.

Daugelis komandų ir trenerių pavydi „Barcelona” intensyvaus kamuolio perdavimo, per kurį pasitaiko tiek nedaug netikslių derinių. Būtent dėl to „Barcelona” vadinama geriausia pasaulio komanda.

Kiekviena ilgai kamuolį valdanti komanda žavi žiūrovus tuo, kaip žmogus ir kamuolys lengvai suranda vienas kitą, o varžovams nesuteikiama šansų jį perimti.

Ekspertai vertina tokį žaidimą, o futbolo mėgėjai nelieka abejingi artistiškam ir kūrybiškam kamuolio kontroliavimui.

„Barcelona” žaidėjai po 20, o kartais ir 30 kartų varinėja kamuolį šen ir ten, kol pagaliau jį perima varžovas ar šį spektaklį užbaigia smūgis į vartus.

Tarsi automatiškai vykstantis „Barcelona” futbolininkų žaidimas grindžiamas tūkstančių treniruočių valandų metu ištobulinta tvarka.

Nesvarbu, ar Katalonijos ekipa rungtyniautų prieš „Real”, ar prieš kitos šalies komandą, per 90 minučių atliktų kamuolio perdavimų visuma sukuria tokį pat geometrinį vaizdą. Stebėjimo išvadas išdėstant ant popieriaus gaunamas tirštas, lyg aliejiniais dažais tapytas paveikslas.

Aikštės vidurys visada yra susipynusių kamuolio perdavimų centras, iš kurio perdavimai į priekį primena žnyples, pasiglemžiančias priešininką.

Kitos komandos po 90 minučių bėgiojimo palieka visiškai kitokius pėdsakus, jų kamuolio perdavimų deriniai labiau atsitiktiniai.

Geometrinė tvarka ir gatvės futbolo netvarka – svarbiausi „Barcelona” žaidimo bruožai.

Po daugelį minučių trunkančių šabloniškų kamuolio perdavimų komanda staiga sukuria tokių derinių, kurie netikėti kaip vaikų žaidimas.

Geometrijos ir anarchinio žaidimo kaita nulemia „Barcelona” futbolo stiliaus žavesį. Atsižvelgiant į tai, kad viskas vyksta žaismingai, net visada tos pačios kamuolio perdavimų sekos kartojimas atrodo įdomiai.

Vis dėlto šios laisvos, lengvos, tarsi nuo ritės nuvyniotos kamuolio estafetės slepia pavojų.

„Barcelona” stilius pagrįstas siekimu išsekinti priešininką, priversti jį bėgioti iš paskos ir dėl tokio bevaisio lakstymo prarasti motyvaciją.

Bet jei „Barcelona” susitinka su komanda, kuri atlaiko psichologinį terorą, nes priešininko treneris geriau įsigilina į psichologinius žaidimo niuansus, tada katalonai praranda savo pranašumą.

Būtent tai įvyko per Ispanijos taurės finalą su „Real” antrajame kėlinyje. „Barcelona” nuolat perdavinėjo kamuolį, atakavo iš kraštų, vėl varinėjo kamuolį, ieškojo progos smūgiuoti į vartus, net įmušė iš nuošalės.

Tačiau kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo labiau nuostabiai gražūs kamuolio perdavimo deriniai priminė betikslį žaidimą.

Viskas baigėsi tuo, kad vienas „Real” smūgis tapo lemtingas.

Šie du Ispanijos klubai nuolat varžosi ne tik aikštėje, bet ir žaidėjų rinkoje.

Kai kadaise „Barcelona” ir „Real” stengėsi prisivilioti Amsterdamo „Ajax” futbolininką Johaną Cruyffą, šis pasirinko pirmąją komandą.

1973–1978 m. olandas atstovavo „Barcelona”, o 1988–1996 m. ją treniravo. Būtent jis padėjo totalinio futbolo, kokį dabar žaidžia šis Katalonijos superklubas, pagrindus.

Olandiška formulė 4-3-3 tapo „Barcelona” ir visų klubo jaunimo komandų žaidimo sistema.

Jau internate privalu iš paauglio suformuoti futbolininko tipą, kurio reikia puolamajam žaidimo stiliui. Visi dešimt aikštės žaidėjų turi būti techniškai stiprūs, kad prasimuštų į priekį žaisdami vienas prieš vieną, visa komanda ginasi ir puola, praradus kamuolį iškart taikomas spaudimas, perėmus – visuotinis puolimas.

Toks stilius turi išskirtinį bruožą – žemaūgių žaidėjų privalumų pripažinimas.

J.Cruyffas atskleidė neaukšto ūgio žaidėjų pranašumą: jie labiau pametę galvą dėl technikos, nes visada privalėjo varžytis su fiziškai pranašesniais, judresni ir vikresni, nes jų svorio centras yra giliau, kūrybingesni, nes dažniau muša galva.

Per aštuonerius trenerio darbo metus olandas papildė profesionalų sportą 29 talentais iš internato „La Masia”. Į „Barcelona” iš šios „nykštukų plantacijos” atėjo 15 žaidėjų, įskaitant Xavi Hernandezą, Andresą Iniestą ir Lionelį Messi.

„Manchester United” strategas Alexas Fergusonas pripažino, kad Čempionų lygos finale svarbiausia jo komandos užduotis bus sustabdyti būtent šiuos tris atakuojančiuosius futbolininkus.

Tai, kad šiandienė „Barcelona” žaidžia kūrybiškiausią futbolą, – buvusio žaidėjo, o dabar trenerio J.Guardiolos nuopelnas.

Jo pratybos remiasi principu, kad žaidžiama taip, kaip treniruojamasi. Dėl to jis tvarką susieja su netvarka, ant braižomosios lentos išdėstytą futbolą su gatvės futbolu.

Daug žaidžiama, nesitreniruojama be kamuolio apsiribojant tik pora trumpų ištvermės nereikalaujančių bėgimų, nes viską, ko žaidėjams reikia „įsikrauti” kūno rengybos salėje, jie gauna žaisdami.

Treniruotės metu visada žaidžiama tik vienoje aikštės pusėje tam, kad būtų atkurta maža erdvė, o tai būdinga futbolo rungtynių metu. Pusė žaliosios vejos padalijama į 16 kvadratų, žaidėjai laikosi savo vietos tol, kol dėl jiems atitekusio kamuolio tenka perbėgti į kitą kvadratą.

Stebint „Barcelona” ekipos žaidimą matyti rankiniui ir krepšiniui būdingų puolimo elementų, žolės riedulio, regbio detalių, kartais net įstrižinių kamuolio perdavimų kaip amerikietiškajame futbole. Tai – sporto šakos, kuriose žmogus rankomis žaidžia sumaniau nei kojomis.

Tikslas – kad „Barcelona” futbolininkai kojomis žaistų taip pat vikriai kaip kiti rankomis.

Kas tobulą „Barcelona” žaidimą skiria nuo tobulo futbolo, kurį aštuntajame dešimtmetyje žaidė Amsterdamo „Ajax” ir Kijevo „Dinamo”, o vėliau – „Milan?” Koks „Barcelona” sėkmės kodas?

Jo esmė – vartininkas, kuris atrėmęs smūgį atveria galimybę įvarčiui; du atsitraukę gynėjai, kurie pradeda žaidimą; du priekyje žaidžiantys gynėjai, kurie daugiau atakuoja nei ginasi; besiginantis saugas, kuris laimi 70 proc. savo dvikovų ir perduoda daugiau nei 100 kamuolių komandos draugams; keli atakų rengėjai – kuo mažesnio ūgio ir vienas centrinis puolėjas, kuris yra tiesiog L.Messi.

„Barcelona” per rungtynes atlieka 800 perdavimų, 70 proc. laiko kontroliuoja kamuolį ir įmuša vidutiniškai 2,4 įvarčio.

Ar kitos komandos gali nukopijuoti „Barcelona” sėkmės kodą?

Tai bando daugelis, joms trūksta gebėjimo išlaikyti kamuolį, spartos, Xavi ir L.Messi.

„Real” mėgino tai padaryti žaisdamas su septyniais besiginančiais žaidėjais aikštės viduryje.

Taurės finale tai pavyko, nes „Barcelona” perdavimų karuselė tiesiog perkaito.

„Manchester United” per rungtynes atlieka net 240 mažiau perdavimų nei „Barcelona” ir pagal šį skaičių užima ketvirtąją vietą Čempionų lygoje.

Prieš dvejus metus „Barcelona” ir „Manchester United” jau žaidė Čempionų lygos finale.

Iki rungtynių „United” treneris A.Fergusonas žavėjosi varžovų žaidimo filosofija.

Po mačo, kuriame „Barcelona” triumfavo 2:0, sugniuždytas ir išsekintas britų komandos strategas pripažino: „Jie mėgavosi savo futbolu.”