Lietuvių svajones praeityje žlugdė daugelio šalių komandos – ukrainiečiai, airiai, prancūzai. Islandai. Bet niekada iki šiol - toks futbolo nykštukas kaip Lichtenšteinas.
Klausimo: “kas kaltas?” šįkart kelti turbūt neverta. Laimėjo tie, kurie tą dieną buvo stipresni. Lietuviai nesugebėjo nei primesti savo komandinio žaidimo sąlygų, nei įrodyti, kad yra individualiai stipresni. Turint galvoje faktą, kad asmeniniu meistriškumu varžovų fone išsiskyrė, ko gero, vienintelis Deividas Šemberas, galime pasvarsyti: ar tik ne lygiaverčių varžovų dvikovą stebėjome?
Po pralaimėjimo Vaduce galima panagrinėti kitą klausimą: kuo vakarykščių rungtynių nugalėtojai skiriasi nuo lietuvių? Paradoksas, bet atsakymas, kuris peršasi, yra: beveik niekuo.
Mes, kaip ir jie, galime žaisti tik tada, kai varžovai spaudžia ir palieka laisvų erdvių užnugaryje. Jie, kaip ir mes, žaidimo spragas kompensuoja kova ir noru kovoti, kurio birželio 3-iąją turėjo daugiau nei lietuviai.
Bene vienintelis skirtumas – Lichtenšteine nekuriamos teorijos apie istorinius šansus. Jie tiesiog mėgaujasi kiekviena pergale, kiekvienomis sėkmingai sužaistomis rungtynėmis. Kuri pozicija geresnė? Skonio reikalas. Gal net gerai, kad mes tikime pasakomis. Taip smagiau gyventi, nors pasaka ir yra tik pasaka. Miražas, kuris pakeri.
“Mes planuojame, Dievas juokiasi”, - po pralaimėjimo Lichtenšteine reziumavo Lietuvos rinktinės treneris Raimondas Žutautas. Gal ir taip. Bet Dievas nuoseklus – dažniausiai jis juokiasi iš tų, kurie neturi futbolo dievų aikštėje.
Nors rinktinė žada dar pasigrumti dėl trijų pergalių rungtynėse su vis tuo pačiu Lichtenšteinu, Škotija ir Čekija, vilties, kad pasaka baigsis laimingai, lieka labai nedaug. Kita vertus, dar galime pabandyti mąstyti taip: o ką, jei Dievas artimiausiose trejose rungtynėse pasijuoks nestandartiškai? Pasijuoks ne iš mūsų, o iš varžovų? Kol pasaka nesibaigė, lieka tikėti, kad vis dėlto gyvensime ilgai ir laimingai.