29 metų Marius Stankevičius per turtingą savo legionieriaus karjerą matė ir šilto, ir šalto. Ko verta vien istorija su Kazencos klubu.
2003-ųjų pavasarį, kai tuomet dar pradedantis legionierius stažavosi „Serie B“ pirmenybių klube, kurio vadovus mafiozus per apgultį susėmė specialiosios paskirties Italijos policijos pareigūnai.
Tačiau Lietuvos rinktinė futbolininkui visuomet tapdavo užuovėja nuo bet kokių karjeros sukrėtimų. Grįžęs į tėvynę gynėjas atiduodavo visas jėgas, o aistruoliai ir futbolo ekspertai jam atsidėkodavo pripažinimu - jis vienas iš nedaugelio, dukart iš eilės išrinktas geriausiu Lietuvos metų futbolininku. Liaupsių žaidėjui negailėjo ir šalies futbolo federacijos (LFF) bei rinktinės vadovai.
Vis dėlto praėjusią savaitę daug kas apsivertė aukštyn kojomis. Praėjusį penktadienį Lietuvos rinktinė patyrė netikėtą antausį svečiuose pas nykštukinį Lichtenšteiną ir, iš esmės, palaidojo viltis patekti į 2012 metų Europos čempionatą.
Skaudžios nesėkmės kaltininku LFF prezidentas Liutauras Varanavičius nedviprasmiškai įvardijo M.Stankevičių. Futbolininkas atsikirto pareiškęs, kad jam neįdomi vadovo nuomonė, nes šis nelabai išmano žaidimo subtilybes.
Vienas rinktinės lyderių įgėlė ir ekipos treneriui Raimondui Žutautui, atkreipęs dėmesį į netinkamą rinktinės taktinį pasirengimą.
Ar spontaniško konflikto kibirkštys nevirs atviru gaisru? Ar šie pareiškimai nereiškia vieno labiausiai patyrusių gynėjų pasitraukimo iš Lietuvos rinktinės? Apie tai lrytas.lt kalbėjosi su M.Stankevičiumi.
„Aš - Valensijoje, kraunuosi lagaminus. Važiuoju į Italiją pas šeimą. Reikia pailsėti nuo futbolo, nuo sezono, nors jis man asmeniškai buvo labai sėkmingas“, - kalbėjo dabar jau buvęs „Valencia“ klubo futbolininkas.
- Mariau, ar jūsų pareiškimai po liūdnai pagarsėjusios dvikovos Lichtenšteine nereiškia, kad numosite ranka į šalies rinktinę?
- Kalbėdamas apie rinktinę nenorėčiau pereiti į gilesnius asmeniškumus. Aš į rinktinę visada važiavau ne dėl mūsų federacijos prezidento ir ne dėl trenerio, nors malonu, kad jis mane kviečia. Man svarbiausia - rinktinės sirgaliai ir mano kolegos – rinktinės žaidėjai. Dėl jų galėčiau daug ką atiduoti, ir dėl jų visada norisi atvykti į Lietuvą.
- Vadinasi, rinktinės mikroklimatas, net ir po skaudžių pralaimėjimų nėra blogas.
- Geresnio kolektyvo nei rinktinė kol kas neradau. Žaidėjai, atmosfera rinktinėje yra nuostabi. Kiekvienas komandos naujokas gali tai paliudyti. Jiems nereikia daug laiko, kad pritaptų prie mūsų kolektyvo. Todėl buvo juokinga girdėti diskusijas dėl kažkokių žmonių vadovavimo rinktinei. Nenorėčiau, kad kokie nors svarbūs žmonės, kad ir nepašaliniai, sugriautų šitą rinktinę.
- Kodėl apskritai kilo šis šurmulys?
- Ne aš tai pradėjau. Protinga kritika – būtina. Jei kritikuoja specialistas, argumentuodamas savo teiginius, tai verčia pasitempti, padeda tobulėti. Bet kai po pirmo žvilgsnio iškart pareiškiama, kad tu esi kaltas, neįsitikinus, kodėl, kaip, tai – neprofesionalus požiūris. Juolab, kad kritika išsakyta viešai ir tai padarė svarbus, oficialus žmogus.
- Išsakėte priekaištų ir dėl rinktinės taktikos, esą treneriai beveik visada renkasi tą patį žaidimo modelį, nemėgina ieškoti naujovių.
- Aš nekritikavau asmeniškai R.Žutauto, tik išsakiau savo asmeninę nuomonę. Neturiu nieko prieš Raimondą. Jis turi savo galvą ir dirba savo darbą. Juolab, kad aš esu tik žaidėjas ir privalau vykdyti trenerio nurodymus. Suprantu, kad jam sunku parengti komandą taktiškai per keletą dienų.
Aš tik norėjau atkreipti dėmesį, ką pastebėjau.
Per savo karjerą teko dirbti su daugybę trenerių. Jie rengdavo komandas, atsižvelgdami į konkrečius varžovus, analizuodami, kaip jie galėtų žaisti, kaip turėtume rungtyniauti mes.
Man pasirodė, kad mes tokią pat taktiką rinkomės ir prieš pasaulio čempionus ispanus, ir prieš Lichtenšteiną. O juk šios komandos visiškai skiriasi ir pajėgumu, ir žaidimo stilistika.
- Ar tai – vienintelė pralaimėjimo priežastis?
- Priežasčių galima išvardinti daug. Bet buvo iš anksto aišku, kad Lichtenšteinas nepuls į ataką, o ginsis ir mėgins mus gaudyti kontratakomis. Turėjome būti tam pasirengę.
Kita vertus, galbūt greitai praleistas įvartis kai kuriuos iš mūsų išmušė iš vėžių. Man atrodo, kad jeigu esi stipresnis nei varžovas, turi galvoti apie savo žaidimą, o ne apie praleistą įvartį. Vis dėlto mūsų komandai dar sudėtinga kurti, lipdyti žaidimą. Įvyko tai, kad įvyko. Reikia priimti tą faktą, pasimokyti ir eiti toliau.
- Būtų teisinga išgirsti ir jūsų paties įvertinimą apie jūsų žaidimą?
- Save objektyviai įvertinti - labai sunku. Vienas žmogus niekada nelaimi ir nepralaimi rungtynių. Reikėtų pradėti nuo atrankos ciklo pradžios – nuo rungtynių su škotais (0:0), su čekais (1:0). Prisiminti kaip buvo sukurti įvarčiai, kaip buvo pradėtos pavojingiausios atakos.
Aš nebijau pripažinti, kad savo žaidime turiu daug ką tobulinti ir stengiuosi tai daryti kiekvieną kartą. Bet tai priklauso nuo daugelio aspektų, nuo komandos draugų ir t.t. Man atrodo, kad svarbiausia rinktinėje atiduoti save visą. Todėl apmaudu, kai vienu žodžiu nubraukiamos visos tos pastangos.