Trisdešimt geriausių šalies arbitrų liejo prakaitą atlikinėdami fizinio parengimo specialisto iš Belgijos Barto Gilio užduotis, laikė normatyvus bei klausė V.Ivanovo paskaitų ir kartu su juo analizavo įvairias varžybines situacijas.
Garbus svečias iš Rusijos pristatė naujausią FIFA metodinę medžiagą, pasidžiaugė Lietuvos futbolo arbitrų profesionalumų ir išreiškė viltį, jog atvykus kitais metais juos pamatys dar labiau patobulėjusius.
Buvęs Pasaulio ir Europos čempionatų finalinių etapų teisėjas LFF.lt papasakojo ko reikia, jog taptum aukštos klasės teisėju, apie savo dabartinį instruktoriaus darbą bei pasidalino mintimis apie nelemtas rungtynes tarp Portugalijos ir Olandijos.
- Kokių savybių reikia, jog taptum pasaulinio lygio futbolo teisėju?
- Kaip ir bet kokioje profesijoje, norint kažko pasiekti pirmiausiai reikia turėti sugebėjimus ir talentą. Taip reikia tam skirti nemažai laiko, daug dirbti ir kantriai siekti savo tikslo. Visada reikia stengtis iš visų jėgų, atiduoti visą save. Per seminarą minėjau Jūsų teisėjams, kad jei nusprendėte tuo užsiimti, turite atidirbti maksimaliai. Aišku, neatmetu ir sekmės faktoriaus. Jis, kaip ir kiekviename darbe ar profesijoje, yra gana svarbus. Bet juk sakoma, kad sėkmę turi pats užsitarnauti.
- Teisėjai nuolat sulaukia kritikos iš žaidėjų, trenerių, sirgalių. Kaip Jums sekdavosi visą tai iškęsti?
- Viena iš aukštos klasės teisėjo savybių – nepasiduoti spaudimui iš tribūnų, žaidėjų ar atsarginio suolelio. Visada turi atsiminti, jog vieni sirgaliai palaiko vieną komandą, o kiti kitą. Niekada nebūsi geras abiem pusėms. Jeigu skirsi 11 m. baudinį ir jis bus užtikrintas ir akivaizdus, priešininkų sirgaliai vistiek bus nepatenkinti. Jei skirsi ir antrą bei trečią panašų baudinį, jie dar labiau nirš ant tavęs. Visada labai svarbu nepasiduoti emocijoms ir išlikti susikoncentravusiam į savo darbą.
- Su kuriuo žaidėju ar treneriu Jums prasčiausiai sekdavosi rasti bendrą kalbą?
- Manau, jog rungtynių metu daug žaidėjų ar trenerių dažnai pasikarščiuodavo, bet toks jau tas futbolas. Aišku, yra įvairių trenerių, vieni daugiau emocionalesni kiti mažiau. Tarkim, kad ir Benjaminas Zelkevičius, kuris buvo pakankamai ramusžmogus,per rungtynes ar po jų niekada nešaukdavo ir nesikoliodavo. (Buvęs ilgametis Maskvos CSKA treneris) Valerijus Gazajevas yra jo priešingybė. Tai treneris, kur per rungtynes nei minutės nenusėdi vietoje, nuolatos šaukia ant žaidėjų, ant teisėjų. Nesakau, kad jis yra blogas žmogus, anaiptol. Noriu pasakyti, kad teisėjas turi mokėti nekreipti į visa tai dėmesio. Aišku, jei arbitras savo atžvilgiu išgirsta keiksmažodžius ar įžeidimus, jis turi reaguoti, nes palaipsniui gali prarasti autoritetą.
- Keliuose Pasaulio ir Europos futbolo čempionatuose yra Jums tekę teisėjauti? Kurios rungtynės įsiminė labiausiai?
- 1994 metais man kaip asistentui teko teisėjauti Jungtinėse Amerikos Valstijose, o 2006 m. - kaip aikštės teisėjui Vokietijoje vykusiame Pasaulio futbolo čempionate. 2004 metais teisėjavau Portugalijoje vykusiame Europos futbolo čempionato finaliniame etape.
Neslėpsiu, jog labiausiai į atmintį įstrigo rungtynės tarp Portugalijos ir Olandijos rinktinių per 2006 metų Pasaulio čempionatą. Gyvenime pasitaiko nemalonių momentų. Tose rungtynėse abiejų komandų žaidėjai rungtyniavo taip, kaip neturėtų rungtyniauti. Savo ruožtu bandžiau juos nuraminti, bet kaip matėme, tai buvo sunku padaryti.
Kas žiūrėjo tas rungtynes, tikriausiai pastebėjo, jog jų metu žaidėjai tarpusayje kariavo ir buvo nepatenkinti vieni kitais. Keisčiausiai tai, jog nuaidėjus finaliniui rungtynių švilpukui abiejų komandų futbolininkai draugiškai apsikabino, pamiršo visas neigiamas emocijas, o man neteko sulaukti pretenzijų nei iš vienos, nei iš kitos komandos. Tokių rungtynių gyvenime pasitaiko retai.
- Ar buvo sunku nuspręsti baigti futbolo teisėjo karjerą?
- Labai lengva. Ateina momentas, kuomet jauti, jog pavargai. Visgi būdamas futbolo teisėju nuolatos turėjai palaikyti fizinę formą, o tai palaipsniui darėsi vis sunkiau. Be to dažnai tekdavo susidurti su stresinėmis situacijomis, kurias su amžiumi tapdavo vis sunkiau spręsti. Futbolo aikštėje man, kaip žaidėjui ir kaip teisėjui teko praleisti apie 30 metų.
- Kaip tapote teisėjų instruktoriumi? Ar nepavargstate daug keliauti ir perteikinėti futbolo teisėjavimo žinias kitų šalių teisėjams, jaunesniems kolegoms?
- FIFA futbolo teisėjų instruktoriaus darbą pradėjau 2009 metais, o prieš tai metus vedžiau kursus Rusijos futbolo arbitrams bei važinėjau po įvairius UEFA seminarus.
Galiu pasakyti, kad pabaigęs profesionalo karjerą ir toliau dirbu malonų sau darbą.
Jaučiuosi pakankamai komfortabiliai, nes tai ką kalbu per kursus, nėra tai ką perskaičiau knygose ir panašiai. Tai yra mano asmeninė gera ar bloga patirtis. Tai yra situacijos ir jų sprendimo būdai, kurias man teko patirti. Dabar bandau perteikti šias žinias kitiems.
Tiesa, dėl intensyvaus darbo šešis mėnesius per metus tenka praleisti ne savuose namuose. Tačiau gailėtis nėra dėl ko. Visų pirma, toks darbas labai patinka, nes užssimu, ką aš išmanau gerai. FIFA man moka atlyginimą ir nesu iš tų žmonių, kurie gali sedėti namuose ir nedirbti. Tačiau, aišku, kartais pasiilgsti šeimos, namų.
- Į Lietuvą atvykstate jau antrus metus iš eilės. Kaip Jums patinka dirbti mūsų šalyje ir ar grįšite ateityje?
- Vis labiau įsimyliu šią šalį ir jos žmones. Su Lietuvos futbolo arbitrais man dirbti yra išties malonu, nes jie tikrai profesionaliai žiūri į savo darbą. Galbūt per praktinius užsiemimus vienam ar kitam teisėjui neišeina pakankamai gerai atlikti užduoties, bet matau, jog jie stengiasi, o tai labai vertinu. Man norisi, jog jie visus mano patarimus ir įgytas žinias stengtųsi panaudoti teisėjaujant rungtynėse.
Labai realu, jog į Lietuvą sugrįšiu ir kitais metais. Būtų malonu pamatyti daugiau rungtynių iš Jūsų futbolo čempionato ir daugiau pokyčių į gerąją pusę.
- Kaip manote kokios yra Lietuvos futbolo teisėjų perspektyvos? Ar galime vieną dieną juos išvysti teisėjaujančius Pasaulio ar Europos futbolo čempionatuose?
- Šia tema aš kalbėjau ir su Jūsų šalies futbolo teisėjais. Be to. neseniai man teko lankytis Moldovoje ir vesti seminarą šios šalies arbitrams. Nekada nenoriu spelioti ar pranašauti, tiesiog nuolatos vadovaujuosi gyvenimiška patirtimi. Paskutiniuose Pasaulio čempionato pusfinaliuose teisėjavo arbitrai iš nedidelių futbolo šalių. Vienas iš Uzbekistano, kitas iš Vengrijos. Tai įrodo, jog jeigu labai stengsies, sunkiai dirbsi ir nuolatos stabiliai teisėjausi, gali tai pasiekti. Viskas yra įmanoma.
Galiu pakartoti tai, ką sakiau vos ne kiekvieną seminaro dieną – jei nusprendei tuo užsiimti, turi daryti viską kas priklauso nuo tavęs. Jei reikia tau padirbėti daugiau fiziškai, numesti šiek tiek svorio ar pagerinti savo bėgimą – daryk tai dabar, kol tu jaunas. Nereikia pradėti to daryti, kuomet praeis 15 metų, tau bus 45-eri ir vis dar teisėjausi Lietuvos futbolo čempionate. Tada bus jau per vėlu.