Pats šis faktas iš esmės nėra blogis. Tas, kuris pareikš, kad seneliams profesionalų futbole - ne vieta, yra tikrų tikriausias homofobas. Blogis yra aplinkybės, privertusios V. Lekevičių grįžti į aikštę. Ir dėl šių aplinkybių Vacys nekaltas.
Kalta sistema. Sistema, priglaudusi A lygoje finansine ir organizacine prasme netgi ne paliegusį, o luošą klubą. Luošą, derėtų pabrėžti, toli gražu ne pirmus metus.
Suprantama, V. Lekevičius turi savo nuomonę apie dabartinį šalies futbolą. Žmogiškojo pavidalo „Atlanto“ sinonimui atrodo, kad šalies stadionuose trūksta žmogiškumo.
Esą teisėjas, puikiai žinantis, kad „Atlantas“ turi tik vieną vartininką, užuot laikęsis kažkokių kvailų kažkieno kažkada sukurtų ir periodiškai vis patobulinamų žaidimo taisyklių, turėtų saugoti tą vartininką nuo pavojingų fizinių kontaktų su varžovais. Piktadarys teisėjas to nepadarė. Jokio žmogiškumo.
Šioje vietoje: stop. Jeigu Lietuvos futbole - bent laikinai - ir turėtų būti uždraustas koks nors reiškinys, į pirmąją sąrašo poziciją reikėtų įrašyti būtent žmogiškumą.
Nagrinėti derėtų nuo pradžios. Prieš pusantro dešimtmečio, kai Lietuvos futbolą už virvučių tampė šalies kontrabandos ir reketo šviesuliai, klausimai buvo sprendžiami paprastai: teisėjams ir kitiems reikalingiems žmonėms - po „štuką baksų“ arba į dantis. Priklausomai nuo to, kaip tuo metu futbolo rėmėjų verslas sekėsi. Primityvi, bet vis dėlto tvarka.
Vėliau atėjo Vladimiras Romanovas, o su juo ir principas: „iš smėlio dėžės lipsite ir žuvų taukų gerti klusniai eisite, kai tik tėtė lieps“. Visi lipo, visi gėrė. Tvarka, nors ir ydinga, buvo.
Kai V. Romanovas išėjo, futbolas susirgo nauja liga. Žmogiškumu.
Tuo pačiu žmogiškumu, kuris leido, apeinant visas galiojančias taisykles, sugrąžinti į A lygą Vilniaus „Žalgirį“. Tai - ne priekaištas. Išimtį, padarytą „Žalgiriui“, drąsiai galima vadinti išmintingu sprendimu - klubas realizavo daugumą savo ambicijų ir tesėjo daugumą pažadų. Futbolas - ir, kas be ko, Vilniaus sirgaliai - iš to laimėjo.
Galima būtų džiaugtis, jei ši išimtis būtų vienintelė. Bet ji tokia netapo. Žmogiškumas liejosi, ir vis dar liejasi, laisvai, tvarką keisdamas vis pasikartojančiomis chaoso apraiškomis.
Žmogiškumu apsikrėtęs Futbolo federacijos licencijavimo komitetas praėjusį sezoną leido pradėti A lygos sezoną finansinio bado nukamuotai Vilniaus „Vėtrai“ - vėliau aiškinta, kad taip, esą, bandyta sudaryti galimybę futbolininkams susigrąžinti bent dalį skolų. Praėjusių metų vasarą pūlinys sprogo - klubas sužlugo, sujaukdamas sezono pabaigą. Tarsi Licencijavimo komitetui nebūtų buvę aišku, jog būtent taip ir atsitiks.
Tik dėl to paties žmogiškumo šį sezoną ir „Atlantas“ į A lygą grįžo. Joks kitas kriterijus septintą vietą dešimties komandų pirmojoje lygoje užėmusios komandos aukštyn pakelti negalėjo.
Sportinis principas? Sako, kažkur - Šiaurėje, Pietuose, Rytuose, Vakaruose, kitaip sakant, visur, tik ne pas mus - jis yra taikomas. Lietuvoje - kitaip. Lietuvoje indulgencijas dalija Licencijavimo komitetas.
Kurių galų Vacys ir jo būrys buvo sugrąžinti į A lygą? Klauskite Futbolo federacijos. Taip, uostamiesčio klubo vardas legendinis, bet jo niekas negynė taip, kaip sirgalių buvo ginama „Žalgirio“ teisė grįžti į elitą. Ir konkrečiais - na, galbūt apykonkrečiais - finansiniais planais V. Lekevičius viešoje erdvėje neoperavo taip, kaip tai darė atgimstantis „Žalgiris“. O kodėl būtų turėjęs? „Atlantas“ ir finansų skaidrumas - jau daugybę metų jokių sąlyčio taškų neturinčios sąvokos.
Grąžinant Klaipėdos klubą į A lygą, matyt, ir vėl nugalėjo žmogiškumas. Žmogiškumas, dėl kurio „Atlanto“ žaidimas, rezultatai, anekdotinės situacijos, kai komanda į varžybas išvyksta be vartininko arba į vartus yra priverstas stoti iš pelenų prisikėlęs futbolininkas V. Lekevičius, daro gėdą ir taip Lietuvoje ne itin gerą reputaciją turinčiai lygai.
Todėl gal užteks žmogiškumo? Gal tegul pradeda valdyti sausi ir konkretūs nuostatų paragrafai, kuriuose, beje, net ir sportinis principas numatytas?